A Feckless Foreign Policy's Legacy

"America's strategic pivot from the Middle East was a mistake, President Biden acknowledged on his recent swing through the region. Admitting that is a good thing; you can't begin to fix a problem before acknowledging that you have one. Unfortunately, this "mistake" was only one part of the profound failure of American strategic culture that has taken this country and the world into an increasingly dark place. The question now is whether Mr. Biden and his team understand how much more needs to be done to get American foreign policy back on track.

At the beginning of the 21st century, the world seemed more peaceful and American power more solidly entrenched than ever before. Twenty-two years into the new century, Americans face the most threatening international environment since the darkest days of the Cold War. The sanctions on Russia threaten the post-Cold War order in Europe. Iran is well on its way to a nuclear bomb, and China's shadow looms larger than ever over Taiwan.

The record of American statecraft since 2000 has been, to put it mildly, unsatisfactory. The wars in Iraq and Afghanistan involved immense human and economic costs even as Iranian power surged across the Middle East.

 America's failure to enforce trade rules against China facilitated the rise of a hostile communist rival while undermining political support for free trade in both political parties.

What posterity will likely regard as the Chamberlainesque responses of American presidents in both parties to Russia's growing assertiveness allowed Vladimir Putin to rebuild the Kremlin's power.

Today, China, Russia and Iran are deepening their mutual ties and doubling down on their assault on the U.S. and its alliances. Meanwhile, what some Washington circles still call the liberal world order looks more illiberal and less orderly every day. In the Middle East, Iraq, Syria, Lebanon, Yemen and Libya are plagued by conflict and militias. In Asia, Sri Lanka has collapsed, and Myanmar's civil war grows uglier and more intractable by the day. The threat from North Korea continues to grow. Europe may be facing its worst energy and economic crisis since the 1940s. Jihadist violence is raging across Africa as food price inflation and supply disruptions from the sanctions on Russia leave millions vulnerable to famine and want.

China, Russia and Iran have problems of their own, and their continuing rise is by no means foreordained. But if world events continue on their present trajectory, our current decade could fall into chaos and conflict as destructive as the 20th century's world wars. To stop the grim downhill slide, American foreign policy will have to change course.

One idea in particular is going to have to go. Following the Cold War, the American foreign-policy establishment embraced the tragically misguided belief that we could set aside traditional forms of great-power competition and balance-of-power diplomacy while focusing our efforts on "global issues" like human rights, climate change and the construction of an ever-stronger set of international institutions operating under an ever-more-pervasive system of international law.

That destructive consensus rested on two mistaken perceptions. The first was that America's victory in the Cold War was final and America's economic and military power plus our diplomatic prestige ensured our unchallengeable supremacy for decades.

The second was that the so-called rules-based world order we were using our power to build would be popular abroad and uncontroversial at home. The economic benefits of the free-market, free-trading world system were so great that no serious country abroad or political movement at home would be insane enough to challenge it. And the elegant international system was going to be so ethically beautiful and politically inspiring that countries all over the world would be irresistibly drawn into it.

The war in Afghanistan illustrates the feckless nature of two decades of American foreign policy. In Afghanistan, we expanded our objectives, and our war aims shifted from removing and punishing a government that sheltered the terrorists who engineered 9/11 to changing the culture and political system of a society very different from our own.

Unfortunately, in the midst of our inspiring campaigns of institution-building and civil-society promotion, we neglected one tiny detail: We never developed and implemented a military strategy capable of winning the war.

The same disastrous mix of mission creep and strategic incompetence that wrecked our Afghan policy threatens our global strategy today.

Our plans for world order grow increasingly ambitious and elaborate even as the security underpinnings of that system become dangerously weak. Global issues are real, and hard power on its own is never enough. But if you don't get the hard-power issues right, nothing else matters much." [1]

1. A Feckless Foreign Policy's Legacy
Walter Russell Mead. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 19 July 2022: A.15.

A second Afghanistan for us: What will be the real cost of betrayals - Zelensky is forced to ask questions, but the answers to them can be very unpleasant

"Hundreds of alleged cases of treason and aiding or abetting Russia involving officials of the Ukrainian security services. Having revealed this, Volodymyr Zelenskiy touched on one of the most painful places, which has already cost Ukrainians very dearly - lost territories and lives. But the hour of purification and retribution may bring more unpleasant surprises as you unravel the webs of Kremlin spies.

Now one obvious thing has become clear: where the Kremlin was most successful in the initial phases, the preparatory work was done by the Russian special services and their hired or otherwise recruited traitors in Ukraine itself.

If in 2014, the paralyzed Security Service of Ukraine (SBU) was simply teeming with traitors, officers who sympathized with Russia and eventually joined it, who even betrayed their colleagues, then in the last 8 years the situation should, it seems, have changed dramatically.

And indeed, the cosmetically reformed intelligence of Ukraine caught more than one agent who spied or otherwise helped Russia, infiltrated both inside the SBU and in other institutions. However, V. Zelenskiy's recent decision to fire Prosecutor General Iryna Venediktova and Head of the Security Service of Ukraine (SBU) Ivan Bakanova amid increasing reports of alleged cases of treason by Ukrainian law enforcement officers shows that the situation has not really changed for the better.

The mere fact that V. Zelenskiy is forced to sacrifice I. Bakanov, his childhood friend and close comrade who has lost trust, is more than an eloquent fact. After all, since February 24th, SBU officers have helped to uncover more than one conspiracy against the President of Ukraine, carried out special operations at the front or in the rear, rescuing Kyiv or helping to detect and destroy Russian generals.

Naturally, many questions may now arise about where the Kremlin's tentacles have penetrated, who can be trusted for plans, decision-making, and who cannot. And this is relevant not only for Ukraine, but also for its allies, including Lithuania.

Scouts - part of the 5th column

The fact that the SBU is a controversial institution is no surprise in Ukraine. In 2014, it was the officers of the special unit "Alfa" assigned to the SBU who allegedly shot at protesters on the Maidan.

After Viktor Yanukovych, the former leader of Ukraine, considered a Kremlin stooge, fled the country, some of the SBU officers who carried out orders followed him, including the commander of "Alfa" Alexander Khodakovsky, who joined the Kremlin-led separatists and became one of their unit commanders , and later he was even appointed as the Minister of Security of the Donetsk People's Republic.

The head of the SBU Oleksandr Jakymenko himself, along with the head of counterintelligence and a dozen other senior intelligence officers, also fled and later turned up in Russia - a total of 235 SBU agents identified as having worked for the FSB, SVR, GRU or other Russian secret services.

Ukraine had not only to fight, but also to fill the gaps - to accept many young, supposedly reliable, patriotic officers, mostly from Western Ukraine, but who still passed additional checks.

I. Bakanovas was not one of them. His appointment became a matter of political trust and personal acquaintance with V. Zelenskii - with the former comedian, who unexpectedly became the president. V. Bakanov had known him for a long time, and he formally became the head of the SBU in the early 2020s.

SBU - which has changed more cosmetically than in reality since Soviet times, is still huge, up to 30 thousand. I. Bakanovas, who was supposed to reform the institution with employees, never fulfilled the task.

It was the actions of Ukrainian intelligence, or at least its elements, that led to the first major losses in the east and especially the south of the country.

Hundreds of Russian agents escaped

I. Bakanov's downfall is now associated not so much with what he did, but rather with what he did not do and what he did not prevent. V. Zelenskiy considered dismissing I. Bakanov as early as June, although he could have expected dismissal as early as March, when V. Zelenskiy dishonorably dismissed high-ranking SBU officers - General Serhii Kryvoruchko, Colonel Ihoris Sadochin and General Andryi Naumov, called them traitors and allowed their arrest.

The first two not only evacuated Kherson before the Russian troops appeared, but also informed them on the run of the locations of the Ukrainian forces, preventing them from blowing up the bridges over the Dnieper in time, which would have slowed down the Russians or even prevented them from taking the important Ukrainian city, which the Ukrainians are now trying to fight back .

Kherson fell on March 3, although according to the plan it was supposed to hold out as long as Mariupol - for several months. At that time, A. Naumov was running away from Ukraine, and he was caught only in Serbia, with 600,000. EUR, 125 thousand dollars and gems.

July 16 was no less a blow to the operations of Ukrainian forces. An operation by the State Bureau of Investigation, during which an arrest was made of Oleh Kulinič, deputy of SBU operations in Crimea.

It is ironic that V. Zelenskis appointed O. Kuliniči in 2020, in October, following the advice of I. Bakanov - the latter also trusted O. Kuliniči almost blindly.

Now O. Kulinič is accused of creating a criminal gang and treason, for which he can be sentenced to 15 years in prison.

It would seem that it is simply a misunderstanding, how O. Kulinič, a former confidant of V. Yanukovych who graduated from the FSB Academy, had no official experience as an intelligence officer for two decades, but who worked as the deputy of the head of Energoatom Andrijas Derkach, also an FSB trainee and a suspected Russian intelligence officer, earned V. Zelensky's trust.

It is suspected that it was O. Kulinič who also contributed to the faster and smoother than expected Russian attack in the Kherson region, when innocently established private security companies helped the Russians there, as well as the encirclement of Mariupol.

Although the battle for Mariupol itself has already gone down in history as one of the bloodiest, most difficult and costing Russia a lot, the Russians succeeded in encircling the port city, "miraculously" bypassing the minefields and defensive fortifications carefully prepared since 2014.

And there were many such stories when, after the start of open fighting with Russian forces, some SBU officers heroically joined the battles, but some simply ran away, did not follow orders to blow up bridges, even sabotaged such orders or, on the contrary, burned down SBU buildings.

Addressing the nation, Zelenskiy said that over 650 cases of suspected treason and aiding or abetting Russia involving officials of the Ukrainian security services are currently under investigation. According to the president, 60 cases are related to officials who remained in Russian-occupied territories and "worked against our state."

The shadow is also on the environment of the president

"Such a large number of crimes against the foundations of national security and the establishment of contacts between Ukrainian law enforcement officials and Russian special services raise very serious questions for the relevant leaders," V. Zelenskiy said. "Every such question will be answered."

However, the answers can be really unpleasant, considering that the responsibility also falls on the president himself. After becoming the head of the country, the former comedian did not have a strong political background or experience - only a lot of promises to undertake the necessary reforms. So distrust of institutions that have been plagued by the cancer of corruption in Ukraine for many years seemed normal.

If before his election as president, it was usual that the inflated SBU apparatus was often used to settle political scores, as a tool for fighting between politicians or businessmen, using their influence in intelligence, then the war revealed the most disgusting spots - some officials were really inclined to sell their country in 2022.

After what the Russian army did in Mariupol, it will be especially difficult to forgive such betrayals. But even a hint about betrayals and connections can harm even V. Zelensky himself.

For example, the dismissal of Ukrainian prosecutor I. Venediktova will undoubtedly raise a number of questions, considering that she is the one mentioned in the investigation against Oleh Tatarov, the deputy head of V. Zelensky's office. I. Venediktova twice blocked accusations against Oleh Tatarov, the deputy head of V. Zelensky's office. The prosecutors who investigated the case were changed several times, the case itself was transferred to the SBU and finally killed.

After all, curbing corruption and reforming the SBU was one of the conditions set by the West for closer integration -  Western military support for the Ukrainians became a priority. But recently, unpleasant questions have boomeranged back.

After all, one of V. Zelenski's closest associates is the head of his administration, Andrijus Jermakas, who was under suspicion. At that time, A. Yermakas, who was unofficially called "Vice President", and his supporters defended themselves against any connections and showed dissatisfaction that V. Zelensky's opponents called him "Man of Moscow". One of the arguments is that he repeated Russian propaganda when speaking to US diplomats.

But recently, A. Jermakas also received serious accusations. Republican member of the US Congress born in Ukraine, Victoria Spartz, appealed to the country's president, Joe Biden, with a request to provide data on the results of A. Jermak's reliability check. She says that the US is providing very solid aid to the struggling Ukraine, and therefore it is necessary to ensure that taxpayer funds do not go to the "wrong people".

So far, no evidence has been presented that A. Yermak can be associated with Russia, but the accusations made by V. Spartz are that it was A. Yermak who leaked to the Belarusian regime about the plan to catch Wagner mercenaries, disrupted peace negotiations with Russia, sabotaged the supply of weapons from West and even contributed to Kherson and Mariupol betrayals are very serious.

No matter how negatively the Ukrainians view such accusations, V. Zelensky himself, not reacting now, when it is difficult to do so, can be dangerous. On the one hand, his environment - it is not V. Zelensky himself, who has become a symbol of Ukrainian resistance to Russian aggression.

Creating an atmosphere of internal intrigues, divisions, suspicions and mistrust is also a kind of tactic and a familiar feature that the Kremlin's secret services could also resort to. In other words, it is customary in the East to call an unpleasant episode a provocation, intrigues of enemies, traps and not to pay attention to details.

So far, at least since February 24, the decision-making process of Ukraine's military and political leadership seems to be attracting only admiration in the world: the communication of both the president, his entourage and the army looks flawless from the outside, and the actions of Ukrainians are logical.

Therefore, causing confusion and internal friction seems to be a natural Russian plan to undermine one of the strongest links and paralyze decision-making: without reliable leadership intelligence, the shadow of credibility cast in the presidential administration team can cause a chain reaction across the entire front and Ukrainian society.

Moreover, the questions raised at the international level can activate both skeptics of Kyiv's ability to resist, as well as Kremlin supporters, or even make Ukrainian supporters hesitate: after all, the Ukrainians are given enormous political, diplomatic, military, financial and other support, and can they really be trusted, if even can't manage in the highest layers?

Such natural questions can and must have answers, but even if they are presented, it would be naive to think that the Kremlin will not have thought about it and will not try to exploit it through pressure or other means. Such methods of operation, when infiltrating one's own agents, using seemingly well-known useful idiots, naive people, as well as authoritative persons, their grievances, weaknesses, are part of the textbooks of the KGB or even older Kremlin security structures.

After all, Lithuania has also encountered traitors recruited by the Kremlin many times - starting with the former head of Lithuanian counter-intelligence, Liudas Gira, modest journalist Justas Paleckis (and his grandson Algirdas Paleckis, who was called the rising star of the social democrats), children's writers Kostas Kubilinskas, and ending with Lithuanian army officers - Juozas Markulis and Vincas Vitkauskas.  They betrayed the country and put information or people in the Kremlin's hands, some of which were condemned to death, and could have caused reasonable doubts among the allies of Lithuania's independence about what Moscow's influence really is.

Finally, stories of banal betrayals usually cause not so much immediate or immediate, but long-term damage, the consequences of which are felt in areas where it is not expected at all."

 

Zelenskyi fired a childhood friend who had faithfully protected Zelenskyi until now. The question now is when Zelensky will be hanged over the gates of his administration.

Antras Afganistanas mums: kokia bus tikroji išdavysčių kaina - Zelenskis priverstas kelti klausimus, bet atsakymai į juos gali būti labai nemalonūs

"Šimtai įtariamų išdavysčių ir pagalbos arba palaikymo Rusijai atvejų, susijusių su Ukrainos saugumo tarnybų pareigūnais. Tai atskleidęs Volodymyras Zelenskis užmynė ant vienos skaudžiausių vietų, kuri ukrainiečiams jau kainavo labai brangiai – prarastomis teritorijomis ir gyvybėmis. Tačiau apsivalymo ir atpildo valanda gali pateikti ir daugiau nemalonių staigmenų, narpliojant Kremliaus šnipų tinklus.

Dabar išryškėjo vienas akivaizdus dalykas: ten, kur Kremliui pradinių fazių metu sekėsi labiausiai, parengiamąjį darbą atliko Rusijos specialiosios tarnybos bei jų samdyti ar kitaip užverbuoti išdavikai pačioje Ukrainoje.

Jei 2014-siais paralyžiuota Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) tiesiog knibždėte knibždėjo išdavikų, Rusijai simpatizuojančių ir galiausiai prie jos prisijungusių pareigūnų, kurie netgi išdavinėjo savo kolegas, tai per pastaruosius 8 metus situacija turėjo, atrodytų, dramatiškai pasikeisti.

Ir išties, kosmetiškai reformuota Ukrainos žvalgyba sugavo ne vieną Rusijai šnipinėjusį ar kitaip padėjusį agentą, infiltruotą tiek SBU viduje, tiek kitose institucijose. Tačiau naujausias V. Zelenskio sprendimas atleisti generalinę prokurorę Iryną Venediktovą ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vadovą Ivaną Bakanovą padažnėjus pranešimų apie ukrainiečių teisėsaugos pareigūnų įtariamus valstybės išdavystės atvejus, rodo, kad iš tikrųjų padėtis į gerąją pusę pasikeitė nepakankamai.

Vien tai, kad V. Zelenskis priverstas aukoti I. Bakanovą – savo vaikystės draugą ir artimą bendražygį, kuris prarado pasitikėjimą, yra daugiau nei iškalbingas faktas. Juk būtent SBU pareigūnai nuo vasario 24-osios padėjo išaiškinti ne vieną sąmokslą prieš patį Ukrainos prezidentą, vykdė specialiąsias operacijas fronte ar užnugaryje, gelbėjant Kyjivą ar padedant aptikti bei sunaikinti Rusijos generolus.

Natūralu, kad dabar gali kilti daug klausimų dėl to, kur dar yra prasismelkę Kremliaus čiuptuvai, kuo galima pasitikėti dėl planų, sprendimo priėmimo, o kuo – ne. Ir tai aktualu ne tik Ukrainai, bet ir jos sąjungininkams, tarp jų ir Lietuvai.

Žvalgybininkai – 5-osios kolonos dalis

Tai, kad SBU yra prieštaringai vertinama institucija, Ukrainoje nieko nestebina. 2014-siais būtent SBU priskirto specialiojo dalinio „Alfa“ pareigūnai, kaip įtariama, šaudė į protestuotojus Maidane.

Po to, kai Kremliaus statytiniu laikomas buvęs Ukrainos lyderis Viktoras Janukovyčius spruko iš šalies, paskui jį bėgti leidosi ir dalis SBU pareigūnų, vykdžiusių įsakymus – tarp jų ir „Alfa“ vadas Aleksandras Chodakovskis, kuris prisišliejo prie Kremliaus vadovaujamų separatistų ir tapo vienu jų dalinių vadu, o vėliau netgi buvo paskirtas Donecko liaudies respublikos saugumo ministru.

Pats SBU vadas Oleksandras Jakymenko su kontržvalgybos vadu ir keliolika kitų aukštų žvalgybos pareigūnų taip pat pabėgo, o vėliau apsireiškė Rusijoje – iš viso 235 SBU agentai identifikuoti, kaip dirbę FSB, SVR, GRU ar kitoms rusų slaptosioms tarnyboms.

Ukrainai teko užpildyti spragas – priimti daug jaunų, kaip manyta, patikimų, patriotiškų, daugiausia iš Vakarų Ukrainos kilusių, bet vis tiek papildomas patikras praėjusių pareigūnų.

I. Bakanovas nebuvo vienas tokių. Jo paskyrimas tapo politinio pasitikėjimo ir asmeninių pažinčių su V. Zelenskiu klausimu – su buvusiu komiku, kuris netikėtai tapo prezidentu V. Bakanovas buvo pažįstamas jau seniai, o SBU vadovu formaliai tapo 2020-ųjų pradžioje.

SBU – nuo sovietinių laikų labiau kosmetiškai, nei realiai pakitusią, vis dar milžinišką, iki 30 tūkst. darbuotojų turinčią instituciją turėjęs reformuoti I. Bakanovas užduoties taip ir neįvykdė.

Būtent Ukrainos žvalgybos ar bent jau jos elementų veiksmai lėmė pirmąsias dideles netektis šalies rytuose ir ypač pietuose.

Pražiopsojo šimtus rusų agentų

I. Bakanovo nuopolis dabar siejamas ne tiek su tuo, ką jis padarė, o atvirkščiai – ko nepadarė ir kam neužkirto kelio. I. Bakanovą V. Zelenskis svarstė atleisti dar birželį, nors atleidimo jis galėjo tikėtis dar kovą, kai aukštus SBU karininkus – generolą Serhijų Kryvoručko, pulkininką Ihorį Sadochiną ir generolą Andryjų Naumovą V. Zelenskis negarbingai atleido, pavadino išdavikais ir leido suimti.

Pirmieji du ne tik evakavo Chersoną dar prieš pasirodant rusų kariams, bet ir sprukdami jiems pranešė apie ukrainiečių pajėgų dislokacijos vietas, neleisdami laiku susprogdinti tiltų per Dnieprą, kas, galimai, būtų pristabdę rusus ar net neleidę užimti svarbaus Ukrainos miesto, kurį dabar ukrainiečiai bando atsikovoti.

Chersonas krito kovo 3 d., nors pagal planą turėjo atsilaikyti tiek, kiek Mariupolis – kelis mėnesius. Tuo metu A. Naumovas iš viso spruko iš Ukrainos, o jį pavyko sulaikyti tik Serbijoje, su 600 tūkst. eurų, 125 tūkst. dolerių ir brangakmeniais.

Ne mažesniu smūgiu Ukrainos pajėgų operacijoms tapo liepos 16 d. Valstybinio tyrimų biuro operacija, kurios metu sulaikytas SBU operacijų Kryme pavaduotojas Olehas Kuliničius.

Ironiška, kad V. Zelenskis paskyrė O. Kuliničių 2020 m. spalį, vadovaudamasis I. Bakanovo patarimu – pastarasis O. Kuliničiu taip pat kone aklai pasitikėjo.

Dabar O. Kuliničius kaltinamas kriminalinės gaujos sukūrimu ir valstybės išdavyste, už ką jis gali būti įkaltintas 15 metų kalėjime.

Atrodytų, tiesiog nesusipratimas, kaip O. Kuliničius – FSB akademiją baigęs buvęs V. Janukovyčiaus patikėtinis, du dešimtmečius neturėjęs oficialios žvalgybininko patirties, tačiau dirbęs „Energoatom“ vadovo Andrijaus Derkacho, taip pat FSB auklėtinio ir įtariamo Rusijos žvalgybininko pavaduotojas, iš viso pelnė V. Zelenskio pasitikėjimą.

Įtariama, kad būtent O. Kuliničius taip pat prisidėjo prie greito ir sklandesnio, nei manyta rusų puolimo Chersono srityje, kai ten rusams padėjo nekaltai įsteigtos privačios saugumo bendrovės, o taip pat ir Mariupolio apsupimo.

Nors pats mūšis dėl Mariupolio į istoriją jau įėjo, kaip vienas kruviniausių, sunkiausių ir Rusijai kainavo ypač daug, pati uostamiesčio apsupimo operacija rusams pavyko, „stebuklingai“ apeinant kruopščiai nuo 2014-ųjų ruoštus minų laukus ir gynybinius įtvirtinimus.

Ir tokių istorijų, kai prasidėjus atviroms kovoms su Rusijos pajėgomis, dalis SBU pareigūnų didvyriškai stojo į mūšius, bet dalis tiesiog spruko, nevykdė nurodymų sprogdinti tiltus, netgi sabotavo tokius paliepimus arba atvirkščiai – sudegindavo SBU pastatus, buvo ne viena.

Kreipdamasis į tautą V. Zelenskis sakė, kad šiuo metu tiriama per 650 įtariamos išdavystės ir pagalbos arba palaikymo Rusijai atvejų, susijusių su Ukrainos saugumo tarnybų pareigūnais. Anot prezidento, 60 bylų susijusios su pareigūnais, pasilikusiais Rusijos okupuotose teritorijose ir „dirbančiais prieš mūsų valstybę“.

Šešėlis – ir ant prezidento aplinkos

„Toks didelis skaičius nusikaltimų prieš nacionalinio saugumo pagrindus ir ryšių tarp Ukrainos teisėsaugos pareigūnų ir Rusijos specialiųjų tarnybų užmezgimas kelia labai rimtų klausimų atitinkamiems vadovams, – sakė V. Zelenskis. – Į kiekvieną tokį klausimą bus atsakyta.“

Vis dėlto atsakymai išties gali būti nemalonūs, turint omeny, kad atsakomybė krenta ir pačiam prezidentui. Tapęs šalies vadovu buvęs komikas netuėjo nei stipraus politinio užnugario, nei patirties – tik daug pažadų imtis reikalingų reformų. Tad nepasitikėjimas institucijomis, kurias Ukrainoje daugelį metų kamavo korupcijos vėžys atrodė normalus.

Jei iki jo išrinkimo prezidentu buvo įprasta, kad išpūstas SBU aparatas neretai naudojamas politinių sąskaitų suvedinėjimui, kaip politikų ar verslininkų tarpusavio kovos įrankis, panaudojant savo įtaką žvalgyboje, tai įvykiai atskleidė šlykščiausias dėmes – dalis pareigūnų išties buvo linkę parduoti savo šalį 2022-siais.

Po to, ką Rusijos armija surengė Mariupolyje tokias išdavystes atleisti bus ypač sunku. Bet dabartiniu metu aiškinantis detales net užuomina apie išdavystes bei sąsajas gali pakenkti net ir pačiam V. Zelenskiui.

Pavyzdžiui, Ukrainos prokurorės I. Venediktovos atleidimas neabejotinai kels nemažai klausimų, turint omeny, kad būtent ji minima tyrime prieš Olehą Tatarovą, V. Zelenskio biuro vadovo pavaduotoją. I. Venediktova du kartus blokavo kaltinimus Olehui Tatarovui – V. Zelenskio biuro vadovo pavaduotojui. Bylą tyrę prokurorai buvo pakeisti kelis sykius, pati byla perduota SBU ir galiausiai numarinta.

O juk korpucijos pažabojimas bei SBU reforma buvo viena Vakarų keliamų sąlygų dėl glaudesnės integracijos – įvykiai kiek prislopino šiuos klausimus, o ir Vakarų karinė parama ukrainiečiams tapo prioritetu. Tačiau pastaruoju metu nemalonūs klausimai grįžta bumerangu.

Juk vienas artimiausių V. Zelenskio bendražygių yra jo administracijos vadovas Andrijus Jermakas, kuriam dar anksčiau buvo mesti įtarimai. Tada neoficialiai „viceprezidentu“ vadintas A. Jermakas bei jo šalininkai gynėsi nuo bet kokių sąsąjų bei rodė nepasitenkinimą, kad jį V. Zelenskio oponentai vadina „Maskvos žmogumi“. Vienas iš argumentų esą yra tas, kad kalbėdamas su JAV diplomatais jis atkartojo rusų propagandą.

Bet neseniai A. Jermakas sulaukė ir rimtų kaltinimų. Ukrainoje gimusi JAV Kongreso narė respublikonė Viktorija Spartz kreipėsi į šalies prezidentą Joe Bideną prašydama pateikti duomenis apie A. Jermako patikimumo patikrinimo rezultatus. Ji teigia, kad kovojančiai Ukrainai JAV skiria itin solidžią pagalbą, todėl būtina užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų lėšos nepatektų „netinkamiems žmonėms“.

Iki šiol nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad A. Jermakas gali būti siejamas su Rusija, tačiau V. Spartz pateikti kaltinimai, esą būtent A. Jermakas Baltarusijos režimui išplepėjo apie planą sugauti „Vagner“ samdinius, sužlugdė taikos derybas su Rusija, sabotavo ginkluotės tiekimą iš Vakarų ir netgi prisidėjo prie Chersono ir Mariupolio išdavysčių yra labai rimti.

Kad ir kaip neigiamai į tokius kaltinimus žiūrėtų ukrainiečiai, pats V. Zelenskis, nereaguoti dabar, kai tai sunku daryti šiandienos sąlygomis, gali būti pavojinga. Viena vertus, jo aplinka – tai ne pats V. Zelenskis, kuris tapo ukrainiečių pasipriešinimo Rusijos agresijai simboliu.

Vidinių intrigų, susiskaldymų, įtarinėjimų ir nepasitikėjimo atmosferos kūrimas – irgi savotiška taktika bei pažįstamas braižas, kurio galėjo griebtis ir Kremliaus slaptosios tarnybos. Kitaip sakant, Rytuose įprasta nemalonų epizodą apšaukti provokaciją, priešų intrigomis, pinklėmis ir nekriepti dėmesio į detales.

Kol kas, bent jau nuo vasario 24-osios Ukrainos karinės ir politinės vadovybės sprendimų priėmimo procesas pasaulyje, regis, kelia vien tik susižavėjimą: tiek prezidento, tiek jo aplinkos ir kariuomenės komunikacija iš išorės atrodo nepriekaištingai, o ukrainiečių veiksmai – logiški.

Tad sukelti sąmyšį, vidines trintis, regis, yra natūralus Rusijos planas, siekiant pakirsti vieną stipriausių grandžių ir paralyžiuoti sprendimų priėmimą: neturint patikimos vadovybės žvalgybos, prezidento administracijos komandoje vien dėl mesto patikimumo šešėlio gali atsiliepti grandinine reakcija per visą frontą bei Ukrainos visuomenę.

Dar daugiau, tarptautiniu lygiu keliami klausimai gali suaktyvinti tiek skeptikus dėl Kyjivo gebėjimų priešintis, tiek Kremliaus išlaikytinius ar netgi priversti sudvejoti Ukrainos rėmėjus: juk ukrainiečiams skiriama milžiniška politinė, diplomatinė, karinė, finansinė ir kita parama, o ar jais išties galima pasitikėti, jei net aukščiausiuose sluoksniuose nesusitvarko?

Tokie natūralūs klausimai gali ir turi turėti atsakymus, bet net ir juos pateikus naivu būtų manyti, kad Kremlius apie tai nebus pagalvojęs ir nebandys to išnaudoti spaudimu ar kitomis priemonėmis. Tokie veikimo metodai, kai infiltruojami savi agentai, pasinaudojama tiek, regis, žinomais naudingais idiotais, naivuoliais, tiek autoritetingais asmenimis, jų nuoskaudomis, silpnybėmis, yra KGB ar net senesnių Kremliaus saugumo struktūrų vadovėlių medžiagos dalis.

Juk ir Lietuvoje nesyk susidurta su Kremliaus užverbuotais išdavikais – pradedant buvusiu Lietuvos kontržvalgybos vadu Liudu Gira, kukliu žurnalistu Justu Paleckiu (bei jo anūku, socdemų kylančia žvaigžde vadintu Algirdu Paleckiu), vaikų rašytojų Kostu Kubilinsku, baigiant Lietuvos kariuomenės karininkais – Juozu Markuliu bei Vincu Vitkausku. Jie išdavė šalį ir į Kremliaus rankas atidavė informaciją arba žmones, dalis kurių buvo pasmerkti myriop, o Lietuvos nepriklausomybės sąjungininkams galėjo sukelti pagrįstų dvejonių dėl to, kokia iš tikrųjų yra Maskvos įtaka.

Galiausiai banalių išdavysčių istorijos dažniausiai padaro ne tiek momentinę ar tiesioginę, bet ilgalaikę žalą, kurios pasekmės pajuntamos srityse, kur to visai nesitikima.”

 

Zelenskis atleido vaikystės draugą, kuris iki šiol ištikimai Zelenskį saugojo. Klausimas dabar, kada Zelenskis kabos pakartas virš jo administracijos vartų.