Science of Success: America's Greatest Math Team Shares Its Secrets

"Gainesville, Fla. -- It was a sticky Thursday afternoon in the middle of summer break when dozens of teenagers walked through the doors of their high school. One of the world's most dominant teams was about to start math practice.

There was probability in one classroom and pre-algebra next door, code-breaking down the hall and number theory around the corner. And there were few adults to be found anywhere. The students would spend the rest of the day teaching each other.

I had also come here to learn from them. I wanted to understand how this otherwise average public high school in Florida had managed to win 13 of the last 14 national math championships.

The Buchholz High School math team is a dynasty built by one teacher with a strategy for identifying talent, maximizing potential and optimizing the American system of education.

Will Frazer popped out of his flaming red Corvette as his students were trickling into the classrooms. A bond trader on Wall Street in the 1980s, Mr. Frazer retired young and moved to Florida, where he became a scratch golfer and lived the dream for a decade. Then he got bored.

He took a job at Buchholz coaching golf, switched to teaching math, quickly formed a math team, applied the lessons of his experience in finance and turned a bunch of teenage quants into a fearsome winning machine.

"The difference between what I do now and what I did on Wall Street is that I used to get paid money," said Mr. Frazer, 63. "Now we get trophies."

The extraordinary thing about the Buchholz math team is how ordinary Buchholz is. It's ranked 66th among schools in Florida and outside the top 1,000 across the country, according to U.S. News & World Report. But at the annual championships of Mu Alpha Theta, the national math honor society, the Buchholz kids have trouble counting the shiny objects they lug home.

Buchholz is an outlier in more ways than one. The Buchholz math team's run since 2007 coincides with the U.S. slipping to 37th place in the latest international rankings of teenage math performance and China starting to produce more STEM doctorates than American universities for the first time.

As he picked the brains of rival coaches whose teams consistently beat Buchholz, Mr. Frazer became obsessed with one question: Why were their kids better at math?

It was because they were teaching math in an entirely different way.

"Here's the typical model at every school," he said. "You teach the kids the boring honors stuff during the day, and then you come after school to practice the competitive stuff." What he meant by the boring honors stuff was the rote memorization and regurgitation that makes Mr. Frazer want to eat his calculator. "Life is not like that," he said.

The trader in Mr. Frazer saw an inefficiency that he could exploit.

"My thought was I should find out what the best are doing and then figure out what the flaw in the model is," he said.

With the backing of his school principal and the cooperation of his superintendents, he set about overhauling the Buchholz math department, implementing his own curriculum and hunting for talent at younger ages.

He believes the pipeline for the high school's math team must begin long before students reach high school, so Mr. Frazer searches for prospects in elementary school and steers them to accelerated math classes in middle school.

"You wouldn't grab a kid in ninth grade who's never played football and expect him to be a great high school football player," he said.

The kids Mr. Frazer scouts in elementary school develop in middle school, compete in high school and take specialized classes from college professors that he brings to Buchholz's campus. As soon as the system was in place, the team started winning and never stopped.

It turned out there was value in putting a bunch of smart kids in the same room: They feel empowered to make each other smarter.

Many of the gifted kids in his program have parents who work at the nearby University of Florida and push to get on Mr. Frazer's radar. Others he finds on his own. He tracks down test scores of students in his district, follows the data and recruits high achievers.

The mathletes who try out for the team and make the cut are combined into one class section and fly through competitive algebra, geometry and calculus during the school day. Mr. Frazer essentially bends the rules to move faster through harder material and pack more than two years of math into one school year. "I cover everything the state wants me to cover," he said. "But there is no restriction on covering extra material."

The big difference between a traditional honors class and Mr. Frazer's class is the way students learn to approach tricky problems. He teaches accuracy, but he also teaches speed, since competitive tests are timed. He believes that pattern recognition is a more useful skill -- in math, and in life -- than cloning questions his students might have seen on their homework the night before.

Here's a basic example involving a famous math problem: What's the sum of every integer from 1 to 100? You could punch all those numbers into a calculator, but students who are trained to think outside the box would look for symmetry: Pairs of 1+100 and 2+99 and 3+98 add up to the same total. Multiplying 101 by 50, they get the correct answer of 5,050 in a fraction of the time.

"Everyone has this idea that we practice constantly," Mr. Frazer said as his students plowed through problem sets. "It's not true. We use our time efficiently."

That means taking advantage of an opportunity hiding in plain sight: the summer. Hundreds of students come to school four hours a day, five days a week for a month during vacation. It adds up to 80 hours of extra practice.

There was a buzz inside Mr. Frazer's classroom when I was there because the teacher at the whiteboard was charismatic -- and she wasn't Mr. Frazer.

Instead, a high-school sophomore named Katie He was instructing middle-schoolers, one of Mr. Frazer's methods for pulling off a feat that many consider impossible: making math fun.

It's a universal truth of childhood that nothing is cooler than being around someone a few years older. They may be there because of their parents, but they stick around because of their peers. The younger kids want to impress the students they idolize, and the high-schoolers are compensated for their time in community-service hours. The model is cheap, innovative and wildly effective. It's as if Billy Beane were running a math team.

Timothy Jin, a rising Buchholz sophomore, wasn't exactly thrilled by the idea of waking up early for summer math while in middle school. "I obviously thought, like, 'Oh, it's going to be another boring math class,'" he said. Now he's a teacher at the camp.

Hailey Lin knows how it sounds when people hear about math practice. "But it's not, like, 'Oh, my God, I have to do math,'" the Buchholz junior said. She loves the collaborative elements of team competitions and challenging herself against the best of the best.

For someone always on the lookout for the latest edge, the pandemic unexpectedly presented Mr. Frazer with one. After the school shutdowns in early 2020, he feared more disruptions in 2021, so he made a curious decision: He resigned from Buchholz -- and he kept teaching.

He rented an empty wing of his church and told parents that he would be teaching his usual curriculum in person. Mr. Frazer says he invited 145 students. His friends thought 20 or 30 would come. His pastor predicted 80. He got 140.

The math team proceeded to win last year's state and national titles by the widest gaps in the history of the program. The average margin of victory in Buchholz's previous national titles was 315 points. Last year, it won by 920.

Total freedom from bureaucracy was tempting, but Mr. Frazer missed school enough to return to Buchholz and his old classroom right in time for politicians around the state to pay attention.

"The Buchholz math program should serve as a national model for other schools and districts to follow," Florida education commissioner Manny Diaz Jr. said.

Buchholz is trying to beat them first. There was math to be done and trophies to be won at the Mu Alpha Theta convention this past week in Washington, D.C., where Mr. Frazer bused 70 students for team events and individual subjects ranging from probability and combinatorics to differential equations. The star of the team this year happened to be his son Jake, who's off to college next month, but there were younger whizzes like Ms. He, Mr. Jin and Ms. Lin among the hundreds of students in quiet rooms attacking exams with their pencils.

Mr. Frazer spent years trying to crack the code for making students better at math. He's still working on it. But one measure of his success is that the best kids on his team are now better than he is.

"Every kid at Alabama is better than Nick Saban at football," Mr. Frazer said of the legendary coach with the most college national championships. "He just knows how to win better than anyone on the planet."

By the time their buses were on the road back to Florida, the Buchholz math team had been crowned national champions. Again." [1]

This is US story. Those children will learn and get good, well-paying jobs. Lithuania also needs math geniuses. Every Lithuanian businessman and bureaucrat will tell you this. Geniuses are really needed. That is, for minimum wage. Good salaries in Lithuania - only for family members.

1.  EXCHANGE --- Science of Success: America's Greatest Math Team Shares Its Secrets
Cohen, Ben. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 July 2022: B.1.

Sėkmės mokslas: didžiausia Amerikos matematikos komanda dalijasi savo paslaptimis

    „Gainesville, Fla. – Buvo drėgna ketvirtadienio popietė vasaros atostogų viduryje, kai dešimtys paauglių įėjo pro savo vidurinės mokyklos duris. Viena dominuojančių komandų pasaulyje ruošėsi pradėti matematikos pratimus.

 

    Buvo tikimybėėteorja vienoje klasėje ir priešalgebra greta, kodų suskaidymas salėje ir skaičių teorija už kampo. O suaugusiųjų visuur buvo mažai. Likusią dienos dalį mokiniai praleisdavo mokydami vieni kitus.

 

    Aš taip pat atvykau čia mokytis iš jų. Norėjau suprasti, kaip šiai vidutinei valstybinei vidurinei mokyklai Floridoje pavyko laimėti 13 iš paskutinių 14 nacionalinių matematikos čempionatų.

 

    Buchholzo vidurinės mokyklos matematikos komanda yra vieno mokytojo suburta dinastija, kurios tikslas – atpažinti talentus, maksimaliai padidinti potencialą ir optimizuoti Amerikos švietimo sistemą.

 

    Willas Frazeris išlindo iš liepsnojančiai raudonos Corvette, kai jo mokiniai veržėsi į klases. Devintajame dešimtmetyje Volstryte prekiavęs obligacijomis P. Frazeris jaunas išėjo į pensiją ir persikėlė į Floridą, kur tapo golfo žaidėju ir dešimtmetį gyveno savo svajone. Tada jam pasidarė nuobodu.

 

    Jis įsidarbino, Buchholz treniruodamas golfą, perėjo prie matematikos dėstymo, greitai subūrė matematikos komandą, pritaikė savo patirties pamokas finansų srityje ir daugybę paauglių pavertė bauginančia pergalių mašina.

 

    „Skirtumas tarp to, ką darau dabar, ir to, ką dariau Volstryte, yra tas, kad anksčiau gaudavau pinigus, – sakė 63 metų ponas Frazeris. – Dabar gauname trofėjus.

 

    Buchholco matematikos komandoje ypatingas dalykas yra tai, koks paprastas yra Buchholzas. Remiantis „US News & World Report“, ji užima 66 vietą tarp Floridos mokyklų ir nepatenka į 1000 geriausių visoje šalyje. Tačiau kasmetiniuose Mu Alpha Theta, nacionalinės matematikos garbės draugijos, čempionatuose Buchholco vaikams sunku suskaičiuoti blizgančius daiktus, kuriuos jie tempia namo.

 

    Buchholzas yra išskirtinis daugeliu atžvilgių. Buchholzo matematikos komandos veikla nuo 2007 m. sutampa su tuo, kad JAV nukrito į 37 vietą naujausiame tarptautiniame paauglių matematikos rezultatų reitinge, o Kinija pirmą kartą pradėjo rengti daugiau STEM doktorantūros studijų, nei Amerikos universitetai.

 

    Rinkdamasis varžovų trenerių, kurių komandos nuolat įveikė Buchholzą, patarimus, J. Frazeris buvo apsėstas vieno klausimo: kodėl jų vaikai buvo geresni matematikoje?

 

    Taip buvo todėl, kad jie mokė matematikos visiškai kitaip.

 

    „Čia yra tipiškas kiekvienos mokyklos modelis“, – sakė jis. „Dienos metu mokote vaikus nuobodžių pagyrimų dalykų, o po pamokų ateini praktikuoti konkurencinių dalykų. Kalbėdamas apie nuobodžius pagyrimų dalykus jis turėjo omenyje tai, dėl ko ponas Frazeris nori valgyti savo skaičiuotuvą ir įsiminėti atmintinai. „Gyvenimas ne toks“, – sakė jis.

 

    P. Frazeris - prekiautojas pastebėjo neefektyvumą, kurį galėjo išnaudoti.

 

    „Manau, kad turėčiau išsiaiškinti, ką daro geriausi, ir tada išsiaiškinti, koks yra modelio trūkumas“, - sakė jis.

 

    Palaikomas mokyklos direktoriaus ir bendradarbiaujant su viršininkais, jis ėmėsi pertvarkyti Buchholco matematikos skyrių, įgyvendinti savo mokymo programą ir ieškoti talentų jaunesniame amžiuje.

 

    Jis mano, kad vidurinės mokyklos matematikos komanda turi prasidėti, dar gerokai prieš mokiniams baigiant vidurinę mokyklą, todėl M. Frazeris ieško perspektyvų pradinėje mokykloje ir nukreipia juos į pagreitintas matematikos pamokas vidurinėje mokykloje.

 

    „Nepaimsi devintoje klasėje besimokančio vaiko, kuris niekada nežaidė futbolo, ir nesitikėsi, kad jis bus puikus vidurinės mokyklos futbolininkas“, – sakė jis.

 

    M. Frazer skautai pradinėje mokykloje vystosi vidurinėje mokykloje, varžosi vidurinėje mokykloje ir lanko specializuotas koledžo profesorių pamokas, kurias jis atsiveda į Buchholco miestelį. Kai tik sistema buvo sukurta, komanda pradėjo laimėti ir niekada nesustojo.

 

    Paaiškėjo, kad verta leisti į vieną kambarį protingų vaikų: jie jaučiasi įgalinti padaryti vienas kitą protingesniais.

 

    Daugelio gabių jo programoje dalyvaujančių vaikų tėvai dirba netoliese esančiame Floridos universitete ir stengiasi patekti į J. Frazer radarą. Kitus jis randa pats. Jis seka savo rajono mokinių testų rezultatus, seka duomenis ir įdarbina daug pasiekusius žmones.

 

    Komandoje besimėgaujantys ir pjūvį atliekantys sportininkai sujungiami į vieną klasės atkarpą ir per mokyklos dieną įveikia varžybų algebrą, geometriją ir skaičiavimus. P. Frazeris iš esmės sulenkia taisykles, kad greičiau pereitų per kietesnę medžiagą ir į vienerius mokslo metus sutalpintų daugiau, nei dvejus metus matematikos. „Aš padengiu viską, ką valstybė nori, kad padengčiau“, – sakė jis. "Tačiau nėra jokių apribojimų dengti papildomą medžiagą."

 

    Didelis skirtumas tarp tradicinės pagyrimų klasės ir pono Frazer klasės yra tai, kaip mokiniai mokosi spręsti sudėtingas problemas. Jis moko tikslumo, bet taip pat moko greičio, nes konkursiniai testai yra laikomi per ribotą laiką. Jis tiki, kad panašumų atpažinimas yra naudingesnis įgūdis – matematikoje ir gyvenime – nei klonuoti klausimus, kuriuos jo mokiniai galėjo matyti, atlikdami namų darbus išvakarėse.

 

    Štai pagrindinis pavyzdys, susijęs su garsia matematikos problema: kokia yra kiekvieno sveikojo skaičiaus nuo 1 iki 100 suma? Visus tuos skaičius galėtumėte įrašyti į skaičiuotuvą, tačiau mokiniai, išmokyti mąstyti už langelio ribų, ieškotų simetrijos: 1+100 ir 2+99 ir 3+98 poros sudaro tą patį skaičių 101. Padauginus 101 iš 50, per dalį laiko jie gauna teisingą atsakymą – 5050.

 

    „Kiekvienas turi tokią idėją, kurią mes nuolat praktikuojame“, – sakė M. Frazeris, kai jo mokiniai nagrinėjo problemų rinkinius. "Tai netiesa. Mes efektyviai išnaudojame savo laiką."

 

    Tai reiškia, kad reikia pasinaudoti proga, kuri slepiasi akyse: vasara. Šimtai mokinių ateina į mokyklą keturias valandas per dieną penkias dienas per savaitę mėnesį per atostogas. Tai prideda iki 80 valandų papildomos praktikos.

 

    Kai buvau ten, pono Freizerio klasėje buvo triukšmas, nes mokytoja prie lentos buvo charizmatiška – ir ji nebuvo ponas Freizeris.

 

    Vietoj to, gimnazijos antrų metų mokinė, vardu Katie He, mokė vidurinės mokyklos moksleivius – tai vienas iš pono Frazerio metodų, padedančių atlikti žygdarbį, kurio daugelis laiko neįmanomu: padaryti matematiką linksmą.

 

    Universali vaikystės tiesa, kad nieko nėra šaunesnio už buvimą šalia keleriais metais vyresnio žmogaus. Jie gali patekti ten dėl savo tėvų, bet jie laikosi dėl savo bendraamžių. Jaunesni vaikai nori padaryti įspūdį mokiniams, kuriuos jie dievina, o gimnazistai gauna kompensaciją už jų laiką bendruomenės darbo valandomis. Modelis yra pigus, novatoriškas ir nepaprastai efektyvus. Atrodo, kad Billy Beane'as vadovauja matematikos komandai.

 

    Timothy Jin, augantis Buchholco antro kurso studentas, nebuvo sužavėtas idėja anksti keltis vasaros matematikai, kai mokėsi vidurinėje mokykloje. „Akivaizdu, kad pagalvojau: „O, tai bus dar viena nuobodi matematikos pamoka“, – sakė jis. Dabar jis yra stovyklos mokytojas.

 

    Žmogui, nuolat ieškančiam naujausių pranašumų, pandemija netikėtai padovanojo ponui Frazeriui vieną. Po mokyklos Covid uždarymo 2020 m. pradžioje jis baiminosi, kad 2021 m. gali kilti daugiau sutrikimų, todėl priėmė keistą sprendimą: atsistatydino iš Buchholzo ir toliau dėstė.

 

    Jis išsinuomojo tuščią savo bažnyčios sparną ir pasakė tėvams, kad asmeniškai mokys įprastą mokymo programą. M. Frazeris sako pakvietęs 145 studentus. Jo draugai manė, kad ateis 20 ar 30. Jo pastorius numatė 80. Jis gavo 140.

 

    Matematikos komanda praėjusių metų valstijos ir nacionalinius titulus iškovojo didžiausiomis spragomis per visą programos istoriją. Buchholzo pergalės vidurkis ankstesniuose nacionaliniuose tituluose buvo 315 taškų. Praėjusiais metais jis laimėjo 920.

 

    Visiška laisvė nuo biurokratijos viliojo, bet J. Frazeris pakankamai praleido mokyklą, kad grįžtų į Buchholzą ir savo senąją klasę tuo metu, kai valstybės politikai atkreiptų dėmesį.

 

    „Buchholco matematikos programa turėtų būti nacionalinis pavyzdys kitoms mokykloms ir rajonams“, – sakė Floridos švietimo komisaras Manny Diazas jaunesnysis.

 

    Buchholzas pirmiausia bando juos įveikti. Praėjusią savaitę Vašingtone vykusiame Mu Alpha Theta suvažiavime, kuriame ponas Frazeris 70 mokinių komandų renginiams ir individualiems dalykams, pradedant tikimybių ir kombinatorika ir baigiant diferencialinėmis lygtimis, reikėjo atlikti matematiką ir laimėti trofėjus. Šiais metais komandos žvaigždė buvo jo sūnus Jake'as, kuris kitą mėnesį eis į koledžą, tačiau tarp šimtų studentų tyliuose kambariuose, kurie savo rankomis atakuoja egzaminus, buvo ir jaunesnių, tokių kaip ponia He, ponas Jin ir ponia Lin.

 

    P. Frazeris daug metų stengėsi nulaužti kodą, kad mokiniai būtų geresni matematikoje. Jis vis dar prie to dirba. Tačiau vienas iš jo sėkmės matų yra tai, kad geriausi jo komandos vaikai dabar yra geresni už jį.

 

    „Kiekvienas vaikas Alabamoje yra geresnis už Nicką Sabaną futbole“, – apie legendinį trenerį, daugiausiai nacionalinių koledžų čempionatų titulą, sakė P. Frazeris. „Jis tiesiog žino, kaip laimėti, geriau, nei bet kas kitas planetoje.

 

    Tuo metu, kai jų autobusai važiavo atgal į Floridą, Buchholzo matematikos komanda buvo karūnuota šalies čempione. Dar kartą." [1]

 

 Čia JAV istorija. Tie vaikai išsimokys ir gaus gerus, puikiai apmokamus darbus. Lietuvoje irgi reikia matematikos genijų. Kiekvienas Lietuvos verslininkas ir biurokratas tai jums pasakys. Tikrai reikia. Tik už minimalų atlyginimą. Geri atlyginimai Lietuvoje - tik saviškiams. 

 

1.  EXCHANGE --- Science of Success: America's Greatest Math Team Shares Its Secrets
Cohen, Ben. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 July 2022: B.1.

80-ieji šaukia. Jie jau pakeliui pas jus, pone prezidente Bidenai

„Pone prezidente, jei pavargote nuo žmonių, kurie kalba apie tai, kiek jums metų, pagalvokite, kaip aš jaučiuosi. Jums tik 79 metai. Man 82 metai – jūsų laukia treji metai. Jūs vis dar esate vaike, nors tiesa, kad kirsdamas Baltųjų rūmų pievelę vaikštote kaip skardinis miškininkas, kuriam reikia tepalo. Nukristi nuo dviračio taip pat nebuvo gera išvaizda. Linkiu, kad prisimintumėte, kad po 75 m. geriausia viltis yra paslaptingas orumas – vyresnysis valstybės veikėjas, senelis geriausiai žino, Konradas Adenaueris, tokius dalykus. Pagalvokite apie gravitaciją. Beje, jums reikia naujo siuvėjo. Kostiumai per ankšti. Jums ne 24 metai.

 

    Tik jūsų akims parengiau žvalgybos ataskaitą apie sąlygas, kurias sulauksite peržengę mistinę 80 metų ribą ir sulaukę rimtos senatvės. Turiu pasakyti, kad jūsų laikas gali būti geresnis. Atkreipiu dėmesį, kad jums sukaks 80 metų, praėjus vos 12 dienų po lapkričio mėnesio vidurio kadencijos rinkimų. Nei reikšmingas gimtadienis, nei rinkimų rezultatai, prognozuoju, jūsų vakarėliui nenuteiks nuotaikos švęsti.

 

    Jūs pastebėjote, kad senatvė yra siurrealistinis reiškinys ir kad laikas bėga vis greičiau. Metai sutrumpinami iki mėnesio. Mirtis tampa Zenono paradoksu. Pabaiga visada yra, tik priekyje rūke ir tamsoje, nors tiksliai nežinai, kada ir kaip ji tave užklups. Nebesilepinate jaunatviška prasme (anksčiau tai buvo oficialus amerikietiškas dalykas), kad, kaip Thomas E. Dewey sakė rinkėjams per 1948 m. prezidento rinkimų kampaniją: „Ateitis yra prieš mus! Kad ir kas būtų prieš 80-ies metų asmenį, tai ne visai ateitis. Neretai prieš jį atsiskleidžia kaip tik atvirkščiai: praeitis, ta įdomi šalis, turtinga savo lobiais, pramogomis ir nuoskaudžiais. Senatvė natūraliai teikia pirmenybę praeičiai; ten jaučiasi saugiau.

 

    Laukia medicininės baimės. Jei jau pasiekei taip toli, žinai apie jas. 80-ieji nejuokauja. Jūsų kalendorius bus perpildytas gydytojo paskyrimų; pirmasis pusvalandis vakarienės su draugais bus praleistas medicinos naujienose. Įgysite ekspertų žargono – sužinosite, pavyzdžiui, apie prostatos Gleason balą.

 

    Pagalvokite apie senatvę „piligrimo pažanga“. Kai XVII amžiaus pabaigoje Johnas Bunyanas parašė savo didžiulę alegoriją, visas jo pavadinimas buvo „Piligrimo pažanga nuo šio pasaulio iki to, kas ateis, pristatyta pagal sapno panašumą“. Tai neblogas devintojo dešimtmečio gyvenimo apibūdinimas, kuris kartais atrodo kaip „svajonės panašumas“ ir tikrai atrodo kaip žmogaus vartai į būsimą pasaulį. Išsisukęs piligrimas slampins Despondo slėnyje, pietaudamas Vanity Fair sumažins cukraus kiekį kraujyje, aiktels į sunkumų kalvas, kentės per Pažeminimo slėnį, svajos apie nuostabius kalnus. Senatvė yra kaip gyvenimas, bet intensyvesnis ir keistas dėl silpnybių.

 

    Miegas įgyja metafizinę reikšmę; jei negalite užmigti (aš niekada negaliu nuo 2 iki 4 val.), randate strategijas: melskitės, skaitykite, galvokite (bet ne apie blogybes ar apie tai, kas turėjo būti; tokios mintys vis tiek kyla neabejotinai).

 

    Bet jūs nesate pagyvenęs vienuolis kaip aš. Jūs esate JAV prezidentas. Teddy Rooseveltas nustatė nerimą keliantį biuro standartą, kai pagyrė „žmogų, kuris iš tikrųjų yra arenoje, kurio veidą sutepė dulkės, prakaitas ir kraujas“. Ar tu vis dar tam pasiruošęs?

 

    Verta prisiminti, kad TR mirė būdamas 60 metų, visiškai susidėvėjęs. Jo pusbrolis Franklinas mirė sulaukęs 63 metų – iššvaistytas, išeikvotas. Lyndonas B. Johnsonas, kažkada buvęs FDR globotinis, pasibaigė, išsekęs, būdamas 64 metų. Prisimenu, kai 70 metų Dwightas Eisenhoweris paliko Baltuosius rūmus 1961 m., važiuodamas apsnigta Pensilvanijos aveniu šalia savo įpėdinio, 43 metų Johno F. Kennedy – jis atrodė seniausias žmogus pasaulyje. Bet, žinoma, mes visi tą žiemą buvome jauni.

 

    Tą akimirką, kai valdžia iš Eisenhowerio perėjo Kennedy, o šeštasis dešimtmetis pasidavė septintajame dešimtmetyje, buvo įgalinta klaida, kuri vis dar veikia Amerikos kultūroje – egzistencinė klaida, kurią Bobas Dylanas, kuriam dabar 81 metai, apibendrintai savo 1973 m. himne apdainavo: "Amžinai jaunas."

 

    Tai buvo lemtingos nacionalinės neotenijos užuomazga – žodis, apibūdinamas kaip suaugusio gyvūno nepilnamečių bruožų išlaikymas. Senatvė tapo niūri – požiūris, kuris po dešimtmečių atrodė juokingas, nes buvo atrastas sunkus būdas, kad niekas negali būti (ar neturėtų būti) amžinai jaunas. Tiesą sakant, gyvenimas yra tarsi neišvengiamas srautas, progresas nuo gimimo iki vaikystės, jaunystės, pilnametystės, vidutinio amžiaus iki senatvės ir galiausiai iki mirties, su taisyklėmis ir vaidmenimis, atitinkančiais kiekvienam etapui. Gera būti senam. Gera būti jaunam. Teisinga būti vaiku ir teisinga, kai ateis laikas, būti mama ar tėčiu, o toliau kelyje – būti seneliu ir, beje, lavonu. Viskam yra metas ir kiekvienam tikslui po dangumi - laikas. Palikime tai.

 

    Be jokios abejonės, Jūs, aštuoniasdešimtmetis pareigūnas, būdamas žiaurus, turite priežasčių tvirtinti, kad ketinate kandidatuoti per rinkimus. Bet jei aš būčiau Jūsų vietoje, mon vieux, nedaryčiau.

     ---

     M. Morrow yra Etikos ir viešosios politikos centro vyresnysis bendradarbis. Naujausia jo knyga yra „Dievas ir Mamona: Amerikos pinigų kronikos“ [1]

1. The 80s Called. They're on Their Way for You, Mr. President
Morrow, Lance. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 July 2022: A.13.

The 80s Called. They're on Their Way for You, Mr. President

"Mr. President, if you're sick of people talking about how old you are, think how I feel. You're only 79. I'm 82 -- three years down the trail ahead of you. You're still a kid, though it is true that, crossing the White House lawn, you walk like the Tin Woodman in need of a squirt of lubrication. Falling off the bike wasn't a good look either. I wish you'd remember that after 75 the best hope is enigmatic dignity -- elder statesman, grandfather knows best, Konrad Adenauer, that sort of thing. Think gravitas. By the way, you need a new tailor. The suits are too tight. You're not 24.

For your eyes only, I have prepared a scouting report on conditions you will find when you cross over the mystic border of 80, into serious old age. Your timing, I must say, could be better. I note that you will turn 80 just 12 days after November's midterm elections. Neither the landmark birthday nor the election results, I predict, will put your party in a mood to celebrate.

You will have observed that old age is a surreal phenomenon, and that time passes with accelerating speed. A year is compressed to a month. Death becomes Zeno's paradox. The End is always there, just up ahead in the mist and dark, though you do not know exactly when or how it will come upon you. You no longer luxuriate in the youthful sense (it used to be the official American thing) that, as Thomas E. Dewey told voters in the presidential campaign of 1948, "The future lies before us!" Whatever lies before the person in his 80s, it is not exactly the future. Often what unfolds before him is precisely the reverse: the past, that interesting country, rich in its treasures and entertainments and regrets. Old age naturally prefers the past; it feels safer there.

Medical terrors lie in wait. If you have gotten this far, you know about those. The 80s don't kid around. Your calendar will be overwhelmed by doctor appointments; the first half hour of dinner with friends will be spent in medical updates. You will acquire expert jargon -- learning, for example, about the Gleason Score for the prostate.

Think of old age in terms of "The Pilgrim's Progress." When John Bunyan wrote his tremendous allegory in the late 17th century, his full title was "The Pilgrim's Progress From This World to That Which Is to Come, Delivered Under the Similitude of a Dream." That's not a bad description of life in one's ninth decade, which at times seems to transpire "under the similitude of a dream" and most certainly looks like one's gateway to the world which is to come. The doddering Pilgrim will wallow in the Slough of Despond, louse up his blood sugar while lunching in Vanity Fair, gasp up the Hills of Difficulty, suffer through the Valley of Humiliation, dream of the Delectable Mountains. Old age is like life, but more intense -- and made weird by debilities.

Sleep acquires a metaphysical importance; if you can't sleep (I never can between 2 and 4 a.m.), you find strategies: pray, read, think (but not, please, about the evils or about what should have been; such thoughts come unbidden anyway).

But you are not an aged monk like me. You are president of the United States. Teddy Roosevelt set an alarming standard for the office when he praised "the man who is actually in the arena, whose face is marred by dust and sweat and blood." You still up for that?

It is well to remember that TR died at 60, thoroughly worn out. His cousin Franklin died at 63 -- wasted, spent. Lyndon B. Johnson, FDR's onetime protege, expired, exhausted, at 64. I remember that when Dwight Eisenhower, age 70, left the White House in 1961 -- riding down snowy Pennsylvania Avenue beside his successor, 43-year-old John F. Kennedy -- he seemed the oldest man in the world. But of course we were all young that winter.

That moment, when power passed from Eisenhower to Kennedy and the 1950s yielded to the 1960s, marked the empowerment of a fallacy that is still at work in American culture -- an existential error Bob Dylan, now 81, summed up in his 1973 anthem, "Forever Young."

That was the germ of the fatal national neoteny -- a word defined as the retention of juvenile features in an adult animal. Old age became yucky -- an attitude that, decades later, seemed hilarious as it was discovered, the hard way, that no one can be (or should be) forever young. In fact, life has about it a seemly, inevitable flow, a progression from birth to childhood to youth to adulthood to middle age to old age, and finally to death, with rules and roles appropriate to each stage. It is good to be old. It is good to be young. It is right to be a child and right, when the time comes, to be a mother or father, and right, further down the road, to be a grandfather and, by and by, a corpse. To everything there is a season, and a time to every purpose under heaven. Let's leave it at that.

No doubt you, the octogenarian incumbent, being foxy, have your reasons for insisting you intend to run for re-election. But if I were you, mon vieux, I wouldn't.

---

Mr. Morrow is a senior fellow at the Ethics and Public Policy Center. His latest book is "God and Mammon: Chronicles of American Money."" [1]

1. The 80s Called. They're on Their Way for You, Mr. President
Morrow, Lance. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 July 2022: A.13.