The Surprising Reasons China Is Skeptical of A.I. Safety Calls

 

“In China, A.I. doomsday warnings can feel distinctly Western or like a ploy to stop Chinese A.I. companies from trying to overtake their U.S. rivals.

 

In Silicon Valley, the nightmare keeping computer scientists up is an artificial intelligence so advanced that humans cannot stop it from launching a global drone war or setting off a nuclear bomb.

 

In Beijing, the response could be simple: pull the plug, impose an internet blackout and haul in those responsible for the rogue A.I.

 

After major U.S. labs said that advanced models had escaped their testing guardrails and hacked into real-world systems, some tech executives and officials have warned that A.I. poses a catastrophic threat to humanity and called for Beijing and Washington to work together.

 

But for many in China, those doomsday warnings feel remote and distinctly Western. The idea that the ruling Communist Party could lose control over a technology is almost unfathomable. The authorities have successfully policed other potentially destabilizing technologies before, most notably the internet. During the pandemic, the government showed its ability to contain major crises by locking down entire cities and tracking hundreds of millions of residents.

 

“They can immediately cut off the grid of the entire city. They can go to different people to take away their phones. They have an intense amount of power in the physical world,” said Afra Wang, a Silicon Valley-based tech writer focusing on A.I. and technology in China.

 

“Given this amount of control over its people,” she said, how does one convince the party “that something like A.I. that lives on a computer is scary?”

 

In more cynical readings, the apocalyptic warnings sound like a ploy to stop Chinese A.I. companies from overtaking their U.S. rivals, with Chinese media reports suggesting that American A.I. companies are using “fear marketing” to maintain their market lead.

 

“In domestic industry circles, or among the people around me, most simply tune out,” said Jie Cai, who until recently was researching human-computer interaction technology and A.I. safety at Tsinghua University. To many in the industry, existential risk seems like a distant priority, he said.

 

“We still view A.I. as being in a very early stage,” he said. “The focus remains squarely on opportunity and innovation.”

 

For some, A.I. doomerism, with its idea of a looming apocalypse and reckoning for man, seems overtly Christian and especially foreign. One blogger compared Western A.I. fears to novels like Mary Shelley’s “Frankenstein” and the motif that man is punished for trying to create life, the exclusive domain of God.

 

“This narrative tradition does not exist in Chinese culture,” the blogger concluded.

 

Liang Fang, head of A.I. safety and governance at Concordia, an A.I. safety consultancy based in Beijing, said that Chinese concepts of heaven or God could also account for how differently the technology was viewed.

 

He said that Chinese culture emphasized the “oneness of heaven and humanity” and the idea that man was an integral part of nature. “All things, including A.I., come from nature,” he said. “So technology is seen more as a companion in coexistence than an outside force destined to bring destruction.”

 

Even so, the release of Mythos, a powerful Anthropic frontier A.I. model, and others like it has been met in China with concern. Officials have issued new guidelines and warnings about A.I. agents going rogue, being exploited by hackers or used to make biological weapons.

 

Officials have drafted a cybercrime law that would require A.I. companies to monitor and stop their models from being used to create malicious code that could be used for cyberattacks.

 

The authorities also released an update this month of China’s “A.I. Safety Governance Framework,” a document that is a reliable indicator of future regulation. It echoed some of Silicon Valley’s fears about “recursive self-improvement,” or R.S.I., when A.I. systems are powerful enough to improve themselves with little or no help from human developers and could spin out of control.

 

Earlier this month, Wang Lihong, a senior official at the Cyberspace Administration of China, the internet regulator, said that A.I. powered cyberattacks had rendered traditional defense systems obsolete. “High vigilance is urgently needed regarding the risks of extreme A.I. loss of control,” she said.

 

Some Chinese researchers have for years been warning about the risks of A.I. advancing too quickly. In 2024, Pan Xudong and other researchers from Fudan University in Shanghai found that two popular large language models by Meta and Alibaba had shown the ability to replicate themselves, which is seen as a step toward A.I. being able to outsmart human beings.

 

Speaking about the paper at a conference on A.I. safety last year, Mr. Pan said he and his co-authors “wanted to convey that such an extreme A.I. risk is no longer confined to the realm of science fiction but is a real issue demanding discussion and scrutiny.”

 

But ultimately, in Beijing’s eyes, A.I. is like any other technology that with careful planning can be a powerful force harnessed for the good of the country. China already has some of the world’s strictest regulations on the industry. A.I. produced content must be labeled. A.I. models must be registered and approved by the authorities before being released.

 

While China has extensive regulation and testing requirements, there is no legal requirement to test for catastrophic risks like an A.I. system being used to make chemical or biological weapons.

 

Chinese A.I. companies are not as transparent as U.S. firms about their safety measures. Not all of them publish the results of safety evaluations before models are released. Those that do provide less detail and report less frequently than their U.S. peers, according to Concordia, which found that only five of China’s 10 leading A.I. companies reported the results of such evaluations between June 2025 and May 2026.

 

Sarah Sun, a Shanghai-based founder of the Open Community for AI Safety China, said the U.S. debate about A.I’s threats had helped inspire discussion in China.

 

But she noted that the Anthropic chief executive Dario Amodei’s criticism of China had set off a backlash. In an open letter about the dangers of A.I., Mr. Amodei said that democracies needed to maintain their lead in the technology over authoritarian countries like China. He called for further restricting China’s access to advanced chips and other equipment needed to develop A.I.

 

“The fact that Dario has been so hawkish was really, really unhelpful in this scenario,” Ms. Sun said.

 

This kind of messaging, she said, makes the recent warnings about A.I. seem more like justification for holding China back than genuine concern about catastrophic risk. And that makes it harder for people like her to raise awareness about A.I. safety in China.

 

“There are people in China who are genuinely concerned about frontier A.I. risks,” she said, “and are interested in safety” and coordinating international responses.

 

Indeed, online commentators in China have referred to Anthropic as “A-chu,” a derogatory term that likens the A.I. giant to a beast. Yuyuan Tantian, a blog linked to China’s state broadcaster, said of American tech leaders like Mr. Amodei that “the only thing they want to slow is the pace at which others catch up.”

 

Zhou Hongyi, an influential Chinese cybersecurity executive, has said the solution is not to slow down but to accelerate one’s defensive capabilities with A.I. “Use A.I. to defeat A.I.,” he said in a video posted online last week. “If you use A.I. to attack, I will use A.I. to defend. If you deploy swarms of intelligent agents, I will counter with security agents.”

 

In an online post earlier this month, an engineer for the Chinese A.I. start-up DeepSeek said that allowing Anthropic to monopolize the world’s most advanced A.I. tools would be “no less serious” than Hitler having acquired the technology for the atomic bomb first in World War II.

 

Against this backdrop, it seemed even more unlikely that any agreement between the United States and China to discuss A.I. safety would lead to concrete changes, even if China’s leader, Xi Jinping, told President Trump in Washington that they should “manage A.I. for good.”

 

“If the U.S. says it’s slowing down, China won’t trust that,” said Zhao Minghao, deputy director of the Center for American Studies at Fudan University. “If China says it’s slowing down, the U.S. won’t trust that either.”” [1]

 

1. The Surprising Reasons China Is Skeptical of A.I. Safety Calls. Kuo, Lily.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

Mūsų, pesticidais permirkęs, ūkininkavimas niekam nenaudingas: galbūt turėtume palikti paukščius ramybėje, nustoti juos maitinti mūsų produktais

 Šiuolaikinio žemės ūkio poveikis paukščių populiacijoms kelia vis didesnį susirūpinimą tiek mokslininkams, tiek aplinkosaugininkams, tiek ūkininkams. Pesticidų naudojimas ir buveinių nykimas yra plačiai pripažįstami kaip pagrindinės priežastys, lemiančios staigų paukščių rūšių nykimą visame pasaulyje.

 

Pesticidais permirkusio, ūkininkavimo poveikis

Šiuolaikinis pramoninis ūkininkavimas labai priklauso nuo sintetinių cheminių medžiagų, kurios netyčia sutrikdo natūralią ekosistemą:

• Maisto atsargų išeikvojimas: Insekticidai drastiškai sumažina vabzdžių populiacijas, atimdami vabzdžiais mintantį paukščių pagrindinį maisto šaltinį kritiniais veisimosi sezonais.

• Tiesioginis apsinuodijimas: Paukščiai gali praryti mirtinas pesticidų dozes tiesiogiai per užterštas sėklas, grobį ar vandenį.

• Subletalinis poveikis: Net ir nemirtinas poveikis gali sutrikdyti paukščio navigaciją, suploninti jo kiaušinių lukštus arba sumažinti jo kūno svorį, taip sumažinant jo išgyvenimo galimybes.

Žingsnis link „palikti paukščius ramybėje“

Perėjimas nuo intensyvios cheminės žemdirbystės prie tvaresnių praktikų gali padėti atkurti paukščių populiacijas ir sukurti atsparesnę maisto sistemą:

• Organinė ir regeneracinė žemdirbystė: sintetinių pesticidų pašalinimas leidžia vabzdžių populiacijoms atsigauti, atkuriant natūralų paukščių mitybos tinklą.

• Integruota kenkėjų kontrolė (IPM): šis metodas naudoja paukščius kaip natūralią kenkėjų kontrolę. Pritraukdami vabzdžius lesančius paukščius į ūkius, augintojai gali natūraliai sumažinti pasėliams kenkiančių kenkėjų skaičių be cheminių medžiagų.

• Laukinės gamtos koridorių kūrimas: palikdami gyvatvores, laukų pakraščius ir pelkes nepaliestas, paukščiams suteikiamos būtinos lizdavietės ir saugios maitinimosi zonos.

 

"Rugsėjį mano sode šviečia žema ir auksinė šviesa, apšviesdama tuštėjančio šiltnamio stiklus ir rinkdama laukinius obuolius bei kriaušės besikeičiančius lapus.

 

Paprastai man jau laikas išimti paukščių lesyklėles ir pripildyti jas gėrybių: riebių žemės riešutų ir maistingų sėklų, kad mažyčių paukščių kūneliai išliktų šilti ir sveiki šaltomis rudens ir žiemos dienomis bei naktimis. Daugeliu metų mano sodas tampa teatru, kuriame šaltais rytais plazdėja gležni, plazdantys sparnai, sniege ginčijasi prie lesyklėlės, o tamsiaisiais mėnesiais nuolat kinta paukščių lankytojų sąrašas. Jie teikia begalę džiaugsmo ir malonų jausmą, kad gelbėju mažas gyvybes.

 

Vis dėlto šiemet dvejoju. Paaiškėjo, kad vienas mėgstamiausių britų užsiėmimų gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Trichomonozę – paukščiams mirtiną ligą – sukeliantis parazitas, klestintis drėgnose girdyklose ir lesyklose, smarkiai nuniokojo kai kurių rūšių paukščių populiacijas Didžiojoje Britanijoje (sumažino jas daugiau nei 60 proc.). Šiais metais Karališkoji paukščių apsaugos draugija paskelbė naujas rekomendacijas, kuriose prašoma žmonių apriboti lesinimą gegužės–spalio mėnesiais ir imtis priemonių ligos plitimui stabdyti – pavyzdžiui, reguliariai valyti lesyklas, o žiemą nenaudoti plokščių lesyklų.

 

Šios rekomendacijos privertė susimąstyti šalį, kurioje daugiau nei pusė namų ūkių lesina sodo paukščius. Skaičiavimai labai skiriasi, tačiau bendrai išberiame nuo 50 000 iki 150 000 tonų sėklų, riešutų bei riebalų ir tam išleidžiame apie 334 mln. svarų sterlingų (maždaug 440 mln. JAV dolerių) per metus – tai maždaug dvigubai daugiau nei visa likusi Europa kartu sudėjus.

 

Tai darome dėl paukščių, bet, žinoma, ir dėl savęs – dėl tų tylių akimirkų su gamta mūsų įtemptame, blaškomame gyvenime. Tačiau ar būtų sunku atsisakyti šio įpročio, jei paaiškėtų, kad jis žalingas? Jei iš tiesų esame paukščius mylinti tauta, ar neturėtume jų gerovės iškelti aukščiau už malonumą jais gėrėtis?

 

Viskas prasidėjo nuo skrybėlių. Viktorijos laikais didelės, ryškiaspalvės egzotiškos plunksnos ir net ištisi paukščiai buvo tokie paklausūs kaip skrybėlių papuošalai, kad kai kurios rojaus paukščių rūšys atsidūrė ties išnykimo riba. Emily Williamson – 34-erių advokato žmona ir, kaip vėliau paaiškėjo, etiško vartojimo pradininkė – ėmėsi veiksmų. Nors Britų ornitologų sąjunga (ją sudarė vien vyrai) į ją, regis, nekreipė dėmesio, 1889 m. savo namuose Didsberyje (Mančesteryje) ji įkūrė tik moterims skirtą Paukščių apsaugos draugiją (karališkoji chartija buvo gauta vėliau – 1904 m.).

 

Nuo pat pradžių ši organizacija (R.S.P.B.) veikė praktiškai, rūpestingai ir tiesiogiai įsitraukdama į veiklą: pirmosios narės pasirašė deklaraciją, įsipareigodamos nedalyvauti egzotiškų paukščių plunksnų prekyboje. Siekta paskatinti Viktorijos laikų visuomenę į paukščius žvelgti kaip į globos vertus gyvus padarus, o ne vien kaip į dekoratyvinius objektus. 1890–1891 m. žiema buvo neįprastai atšiauri – temperatūra nukrito iki 1 laipsnio pagal Farenheitą (maždaug -17 °C). Laikraščiuose skelbiami laiškai ir straipsniai ragino skaityti paukščiams palikti lesalo, kad šie išgyventų speigą, ir žmonės tai darė. Britai suprato, kad savo veiksmais gali išgelbėti paukščius ir džiaugtis mažaisiais naudos gavėjais, klestinčiais jų soduose. Ši veikla tapo itin patraukli. Taip gimė nacionalinis laisvalaikio užsiėmimas.

 

Kai kuriais vertinimais, šis paukščių lesinimas tapo tikru triumfu. ​​ Paukščių lesyklas lanko daugybė įvairių rūšių paukščių. Dagiliai – judrūs paukščiai geltonais sparnų ruožais ir ryškiai raudonais „veidais“ – anksčiau buvo reti svečiai soduose, tačiau dabar tapo dažnesni. Priemiesčiuose prie žemės riešutų lesyklų pasirodo didieji margieji geniai. Šis artumas gamtai bent iš dalies lėmė tai, kad susiformavo paukščius mylinti tauta: žmonės pasirašo peticijas, remia draustinius ir pastebi, kai paukščių ima trūkti. Daugiau nei pusė milijono britų dalyvauja kasmetinėje akcijoje „Big Garden Birdwatch“ (didžiojoje sodo paukščių stebėjimo akcijoje), o RSPB tebėra viena didžiausių gamtosaugos organizacijų Europoje.

 

Vis dėlto, kaip ir kitur, bendras vaizdas išlieka niūrus. Dėl buveinių nykimo, kurį daugiausia lemia žemės ūkis, nuo 1970 m. atvirų kraštovaizdžių paukščių populiacija sumažėjo maždaug dviem trečdaliais, o miško paukščių – maždaug trečdaliu. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, šiaurinių pilkųjų zylių ir margasparnių musinukių, skaičius sumažėjo daugiau nei 90 proc. Sukūrėme, ko gero, sėkmingiausią pasaulyje paukščių lesinimo kultūrą, tačiau tuo pat metu stebime bendrą populiacijos mažėjimą. (Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje nuo 1970 m. išnyko beveik 30 proc. paukščių.)

 

Mokslininkai Jackas Shuttas ir Alexanderis Leesas 2021 m. paskelbtoje apžvalgoje „Killing with Kindness“ („Žudymas gerumu“) teigė, kad tūkstančių tonų nenatūralaus maisto išbėrimas tokio dydžio šalyje kaip Didžioji Britanija greičiausiai turėjo didžiulių pasekmių, kurių niekada neįvertinome. Paties J. Shutto atlikti lauko tyrimai parodė, kad sodo lesyklose randamas maistas sudaro didžiąją dalį mėlynųjų zylių raciono – net ir tų, kurios peri miškuose, toli nuo sodų. Mėlynosios zylės, lesusios sodo lesyklose, dažniau dėdavo kiaušinius penkiomis dienomis anksčiau, o jų dėtyse būdavo beveik keturis kartus daugiau kiaušinių.

 

Atrodytų – sėkmė, tačiau ne tiems drovesniems miško paukščiams, kurie nesilanko soduose. Šarkos, mėlynosios zylės ir didžiosios zylės nėra piktadariai, tačiau jos – laimėtojos: jos prisitaikančios, agresyvios ir gausios; jos išstumia miško paukščius iš uoksų ir nugali kovojant dėl ​​maisto, išteklių bei perėjimo vietų. Atliekant tyrimą, kuriame buvo lyginamos Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų didžiosios zylės, paaiškėjo, kad britiškųjų zylių snapai, regis, ilgėja – galbūt, tam, kad jais būtų patogiau naudotis lesyklose.

 

Gamtos temomis rašanti Kate Bradbury taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip mažai susimąstome apie poveikį aplinkai, kurį sukelia milžiniškų paukščių lesalo kiekių importas ir vartojimas. „O kaipgi žemė, naudojama tam lesalui auginti? – rašė ji savo naujienlaiškyje. – Kiek paukščių ir kitų laukinių gyvūnų neteko savo buveinių, kad jų vietoje atsirastų pesticidais prisotinta monokultūra? Kiek oro transporto reisų ir plastikinės pakuotės tenka vienam tokio produkto vartojimo atvejui?“

 

Atrodo, kad jau daugiau nei šimtmetį vykdome didžiulį britišką paukščių ekologinį eksperimentą – be jokios kontrolės ir be jokio plano. Padėjome paukščiams išgyventi atšiaurias žiemas, tačiau tuo pat metu galbūt perkėlėme laukinių paukščių nykimo problemą į savo miškus, dirbamus laukus bei šalis, kurios patenkina mūsų didžiulį paukščių lesalo poreikį.

 

Mes visi – ar bent jau dauguma mūsų – jau atsisakėme egzotinių paukščių plunksnomis puoštų skrybėlių ir tos Viktorijos laikų idėjos, kad paukščiai bei gamta apskritai yra tik mūsų pramogų šaltinis. Visgi mane stebina paralelės tarp anų laikų ir to, kaip dabar mėgaujamės „savais“ sodo paukščiais bei kuriame gražius privačius „teatrus“ savo soduose, kol žala daroma ten, kur jos nematome. Mums dar reikia pasistengti pradėti suvokti gamtą kaip tai, kas gali ir privalo egzistuoti dėl savęs, bei įveikti norą ją pasisavinti.

 

Man šią žiemą tai neabejotinai reikš reguliarų lesyklos šveitimą; taip pat bandau ryžtis apskritai jų nešerti. Tačiau atsispirti sunku.

 

Galbūt, savo energiją skirsiu gyvam paukščių „švediškam stalui“ kurti: sodinsiu ežiuoles, kurių nužydėjusiuose žiedynuose gausu sėklų; šilokus, kuriuose žiemoja vabzdžiai (juos paukščiai galės išsikrapštyti); ir gudobeles dėl jų uogų.

 

Daugelis mūsų norime būti tikrais mus supančio pasaulio globėjais, tačiau jei norime iš tiesų pakeisti savo santykį su gamta, privalome galvoti apie bendrą savo veiksmų poveikį, o ne tik apie vaizdą pro langą. Lia Leendertz yra autorė knygos, kuri pasirodė neseniai – „The Almanac: A Seasonal Guide to 2027“ („Almanachas: sezoninis 2027-ųjų vadovas“).” [1]

 

1. Maybe We Should Leave Birds Alone: Guest Essay. Leendertz, Lia.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

Our Pesticide-Laced Farming Is No Good for Anybody: Maybe We Should Leave Birds Alone, Stop Feeding Them with Our Products

 

The impact of modern agriculture on bird populations is a growing concern among scientists, environmentalists, and farmers alike. Pesticide use and habitat loss are widely recognized as primary drivers behind the steep decline of bird species globally.

 The Impact of Pesticide-Laced Farming

Modern industrial farming relies heavily on synthetic chemicals, which inadvertently disrupt the natural ecosystem:

•           Food Supply Depletion: Insecticides drastically reduce insect populations, stripping insect-eating birds of their primary food source during critical breeding seasons.

•           Direct Poisoning: Birds can ingest lethal doses of pesticides directly through contaminated seeds, prey, or water.

•           Sublethal Effects: Even non-lethal exposure can impair a bird's navigation, thin its eggshells, or reduce its body weight, lowering its chances of survival.

 Moving Toward "Leaving Birds Alone"

Transitioning away from intensive chemical farming toward more sustainable practices can help restore bird populations and create a more resilient food system:

•           Organic and Regenerative Agriculture: Eliminating synthetic pesticides allows insect populations to recover, restoring the natural food web for birds.

•           Integrated Pest Management (IPM): This approach uses birds as natural pest control. By attracting insect-eating birds to farms, growers can naturally reduce crop-damaging pests without chemicals.

•           Creating Wildlife Corridors: Leaving hedgerows, field margins, and wetlands untouched provides birds with essential nesting habitats and safe foraging zones.

 

 

 

"In September the light falls low and golden across my garden, illuminating the panes of the emptying greenhouse and picking out crab apples and the pear tree’s turning leaves.

 

It would normally be time for me to get the bird feeders out and fill them with goodness: fatty peanuts and nutritious seeds to keep tiny bird bodies warm and healthy through the cold autumn and winter days and nights. Most years my garden becomes a theater of delicate, fluttering wings on frosty mornings, squabbles at the feeder in the snow, and an ever-changing roll call of avian visitors through the dark months. They provide endless entertainment and the warm glow of feeling like I am saving little lives.

 

This year, however, I am thinking twice. It has become apparent that one of Britain’s favorite national pastimes may actually be hurting as well as helping. An epidemic of the parasite that causes the disease trichomonosis, which thrives on damp birdbaths and feeders and is deadly to birds, has devastated the population of certain species in Britain by more than 60 percent. This year the Royal Society for the Protection of Birds released new guidance asking people to restrict feeding between May and October, and to take steps to contain the spread, like regular cleaning and not using flat feeders, if feeding in winter.

 

The guidance prompted some soul-searching in a country in which more than half of households feed garden birds. Estimates vary widely, but between us we put out between 50,000 and 150,000 tonnes (up to about 170,000 tons) of seeds, nuts and fat, spending an estimated 334 million pounds, about $440 million, a year — about twice as much as the rest of Europe combined.

 

We do this for the birds, but also, of course, for ourselves. For those quiet moments with nature in our busy, distracted lives. But how hard would it be to drop the habit if it turned out to be harmful? If we are truly a nation of bird lovers, shouldn’t we be able to put their welfare above our enjoyment of them?

 

It began with hats. In the Victorian era, large, brightly colored exotic feathers and even whole birds were so sought after as hat decorations that several birds of paradise were driven to the edge of extinction. Emily Williamson, a 34-year-old solicitor’s wife and, it turned out, pioneer of ethical consumerism, fought back. Apparently ignored by the all-male British Ornithologists’ Union, she founded an all-female Society for the Protection of Birds from her home in Didsbury, Manchester, in 1889 (the royal charter came later, in 1904).

 

From the beginning, the R.S.P.B. was practical, caring and hands-on — initial members signed a declaration that they would not participate in the exotic plumage trade. Victorian society was to be asked to consider birds as something they should consider as deserving of care, rather than merely decorative. The winter of 1890-91 was unusually severe, with temperatures as low as 1 degree Fahrenheit. Letters and articles in newspapers urged readers to put out food for the birds to help them survive the freeze, and they did. Britons found they could save birds through their actions, and enjoy the tiny beneficiaries that thrived in their gardens. It was irresistible. A national pastime was born.

 

By some measures, this feeding has been a triumph. The average bird feeder is visited by a wide variety of species. Goldfinches — lively birds with yellow wing patches and bright red faces — were once rare garden visitors but have become more common. Great-spotted woodpeckers come to peanut feeders in the suburbs. This proximity to nature is at least partly responsible for creating a nation of bird lovers that signs petitions, funds reserves and notices absences when they occur. More than half a million Britons contribute to the annual Big Garden Birdwatch, a survey of garden wildlife, and the R.S.P.B. is still one of the largest nature conservation charities in Europe.

 

But much like elsewhere, the bigger picture remains grim. Habitat loss, mainly driven by agriculture, has meant that the farmland bird population has declined by around two-thirds since 1970 and woodland birds by about a third. Certain species, like willow tit and spotted flycatcher, have declined by more than 90 percent. We have built what might be the most successful bird-feeding culture on earth, while presiding over a decline in the overall population. (In the United States and Canada, almost 30 percent of birds have disappeared since 1970.)

 

The scientists Jack Shutt and Alexander Lees, in a 2021 review “Killing with Kindness,” argued that dumping thousands of tonnes of non-natural food into a country the size of Britain is likely to have had profound consequences that we have never measured. Mr. Shutt’s own fieldwork found garden food to be the commonest item in the diets of blue tits, even those nesting inside woodland and well away from gardens. Blue tits that were eating from garden feeders were more likely to lay five days earlier and lay close to four times the number of eggs.

 

Success, you might think, but not if you are one of the shyer woodland birds that doesn’t visit gardens. Magpies, blue tits and great tits are not villains, but they are winners: adaptable, aggressive and abundant, evicting woodland birds from nest holes and outcompeting in the fight for food, resources and nest sites. A study that compared British great tits with those in the Netherlands found that the British bird appears to be evolving a longer beak, perhaps the better to use bird feeders.

 

The wildlife writer Kate Bradbury has also pointed out how little we consider the environmental impact of importing and consuming enormous amounts of bird food. “What about the land used to grow that food?” she wrote in her newsletter. “How many birds and other wildlife lost a habitat so a pesticide-laden monoculture could exist in its place? How many air miles and how much plastic packaging are involved in our consumption of this product?”

 

It seems we have been running a Great British Bird Ecological Experiment for over a century with no control and no plan. We have been helping birds to survive harsh winters, but in the process, we may have exported wild bird decline to our own woodlands, farmlands and to countries that supply our vast appetite for bird seed.

 

We have all — or at least, surely most of us — moved on from hats garnished with the plumage of exotic birds and that very Victorian idea of birds and the natural world in general as a resource for our own amusement. But I am struck by the parallels of that era with our enjoyment of “our” garden birds, and our curation of our own pretty private theaters in our gardens, while the damage happens out of sight. We still have work to do to think of nature as something that can and must exist for its own sake, and fight the urge to hold on to it.

 

For me, this winter, that will certainly mean regularly scrubbing the bird feeder, and I am trying to steel myself to not feed at all. But it is hard to resist.

 

Maybe I will put my energies into planting a living bird buffet of echinacea, with its spent flower heads packed with seeds; sedums that will overwinter insects that the birds can grub out; hawthorn for berries.

 

So many of us want to be genuine stewards of the world around us, but if our relationship with nature is to really change, then we have to think about the impact of our actions as a whole, not just the view from our window.

 

Lia Leendertz is the author, most recently, of “The Almanac: A Seasonal Guide to 2027.”” [1]

 

1. Maybe We Should Leave Birds Alone: Guest Essay. Leendertz, Lia.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

Argumentai už būsto nuomą – Nuosavas būstas dažnai laikomas „šventuoju Graliu“ tarp gerų investicijų. Tačiau kas, jei taip nėra?

“1931 m. sakytoje kalboje Herbertas Hooveris teigė, kad „nuosavas būstas yra individualizmo, iniciatyvumo, nepriklausomybės ir dvasios laisvės fizinė išraiška“. Praėjus beveik šimtmečiui, pagarba nuosavam būstui vis dar išlieka svarbia amerikiečių mąstysenos dalimi.

 

Šią nuostatą stiprina daugybė veiksnių. Nekilnojamojo turto agentai ragina pirkti būstą dabar, kol kainos dar neviršijo jūsų finansinių galimybių. Pokalbiai vakarėliuose apie turtus, sukrautus tiesiog dvidešimt metų gyvenant tame pačiame name.

 

Geros valios draugų ir artimųjų patarimai, įspėjantys, kad nuoma – tai tiesiog pinigų švaistymas. Tačiau nuosavas būstas neturėtų būti nei sudievinamas kaip moralinė būtinybė, nei pristatomas kaip garantuota investicija. Sprendimas rinktis nuomą ar nuosavą būstą susijęs su realiais kompromisais, kurie pernelyg dažnai lieka neįvertinti – ypač tų, kurie gali sau leisti patogiai įsigyti būstą. Būsto pirkimas taip pat apima du labai svarbius, tačiau visiškai skirtingus sprendimus: kur gyventi ir kaip investuoti didelę dalį per visą gyvenimą sukauptų santaupų.

 

Pateikime paprastą pavyzdį: tarkime, turite milijoną dolerių, kuriuos galite skirti namui įsigyti arba tam pačiam namui nuomotis iš dabartinio savininko. Pirkimas turi savito patrauklumo: nereikia mokėti nuomos, be to, galima pasipelnyti, jei būsto kainos kils. Atsižvelgiant į ilgalaikę būsto kainų kilimo tendenciją, kyla pagunda susitelkti būtent į šią galimą naudą.

 

Tačiau taip neįvertinamos svarbios išlaidos, kurias lengva praleisti pro akis – tai, ką ekonomistai vadina kapitalo alternatyviosiomis sąnaudomis. Jei neperkate būsto, galite laisvai investuoti tą milijoną dolerių kitur, nes jis nebūtų „įšaldytas“ name – kaip dažnai nutinka su daugelio amerikiečių turtu.

 

Pastarasis dešimtmetis būsto savininkams buvo gana sėkmingas. Remiantis „Case-Shiller“ indeksu, nuo 2015 m. gruodžio iki 2025 m. gruodžio būsto kainos pakilo maždaug 87 proc.

 

Skaičius atrodo įspūdingas. Tačiau maždaug tuo pačiu laikotarpiu „S&P 500“ indeksas (o tai nėra kokia nors egzotiška investicija) pakilo maždaug 235 proc. (neįskaitant dividendų).

 

Šie skaičiai nėra tiesiogiai palyginami: būstas suteikia vietą gyventi, o taip pat ir investicijų grąžą. Tačiau šis palyginimas iliustruoja alternatyviąsias sąnaudas, atsirandančias įšaldžius pinigus būste. Net ir įvertinus kitą finansinę nuosavybės naudą – pavyzdžiui, mokesčių sistemą, kuri skatina būsto pirkimą, – dėl alternatyviųjų sąnaudų būsto nuosavybės teikiama grąža atrodo ne tokia jau įspūdinga. Net ir sparčiai kylant būsto kainoms, pirkinio atnešama nauda gali būti, švelniai tariant, niekuo neišsiskirianti. Vienam iš mūsų atlikus skaičiavimus po to, kai pardavė savo namą itin aktyvioje Bostono rinkoje, paaiškėjo, kad tokį patį rezultatą būtų pasiekęs nuomodamasis panašų būstą ir investuodamas į indeksinį fondą.

 

Jei akcijų rinkos grąža tokia didelė, kodėl tiek daug žmonių laiko būstą išskirtine investicija? Iš dalies tai lemia būsto įsigijimo būdas. Dauguma būsto savininkų nemoka visos sumos grynaisiais; didžiąją dalį kainos jie padengia pasinaudodami būsto paskola. Kylant būsto kainoms, skolinimasis padidina nuosavų lėšų grąžą. Pavyzdžiui, būsto savininkas, sumokėjęs 20 proc. pradinę įmoką ir sulaukęs 10 proc. būsto vertės padidėjimo, gauna 50 proc. grąžą nuo pradinio nuosavo kapitalo.

 

Tokios istorijos yra tapusios šiuolaikinio būsto turėjimo kultūros dalimi – jas, be abejo, dar labiau skatina pati nekilnojamojo turto industrija.

 

Finansinis svertas puikiai veikia kylant turto kainoms, tačiau didelės turto dalies sutelkimas į vieną nelikvidų ir nediversifikuotą objektą taip pat padidina nuostolių riziką. Būtent todėl nedaugelis finansų konsultantų rekomenduotų skolintis šimtus tūkstančių dolerių vienos įmonės akcijoms pirkti, nors daugelis iš mūsų mielai daro kažką labai panašaus pirkdami būstą. Būsto paskola tapo tokia įprasta, kad dažnai net nebesuvokiame jos kaip finansinio sverto. Grįžtant prie ankstesnio pavyzdžio: jei milijoną dolerių kainuojančio būsto vertė sumažėtų 10 proc., nelaimingas tokio turto (įsigyto naudojant didelį finansinį svertą) savininkas prarastų 50 proc. pradinio nuosavo kapitalo.

 

Be to, kainos tikrai ne visada kyla. Ryškiausias pavyzdys – 2007–2009 m. pasaulinė finansų krizė.

 

Visa tai nereiškia, kad niekas niekada neturėtų pirkti būsto. JAV tokie veiksniai kaip pavyzdžiui, mokesčių aspektai gali paskatinti mus priimti sprendimą pirkti būstą. Be to, nuomos rinkoje esama ir realių kliūčių – pradedant ribota pasiūla ir baigiant rizika, kad teks kraustytis (o tai yra dalykas, kurio daugelis norėtų išvengti net ir brangiai sumokėdami). Be to, jei mėgstate patys ką nors meistrauti ar pertvarkyti, nuosavas būstas suteikia laisvę griauti sienas be būsto savininko leidimo.

 

Tiems, kurie gali tai sau leisti, visa tai gali būti svarios priežastys įsigyti būstą. Tačiau tai skiriasi nuo priežasčių, dėl kurių į būstą žvelgiama kaip į gerą investiciją.

 

Dažnai daroma klaida – polinkis sujungti du visiškai skirtingus sprendimus. Vieta, kurioje norite gyventi, nebūtinai turi sutapti su vieta, kurioje norite investuoti.

 

---

 

Ray Fismanas eina „Slater Family“ elgsenos ekonomikos profesoriaus pareigas Bostono universitete. Michaelas Luca yra ekonomikos, technologijų ir politikos profesorius Carnegie Mellono universitete.“ [1]

 

1. REVIEW --- The Case for Renting --- Homeownership is treated like the holy grail of good investment. But what if it isn't? Luca, Michael; Fisman, Raymond.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Sep 2026: C5. 

The Case for Renting --- Homeownership is treated like the holy grail of good investment. But what if it isn't?

“In a 1931 address, Herbert Hoover argued that "to own one's own home is a physical expression of individualism, of enterprise, of independence and of the freedom of spirit." Nearly a century later, his reverence for homeownership remains part of the American psyche.

 

That sentiment is reinforced from all sides. Realtors insisting you buy before you're priced out of the market. Cocktail-party chatter recounting fortunes made simply by living in the same home for 20 years.

 

Advice from well-meaning friends and family warning that renting is just throwing away money. But homeownership should be neither deified as a moral imperative nor presented as a sure-thing investment opportunity. The rent-versus-buy decision involves real trade-offs that too often go unrecognized, especially by those who can comfortably afford to buy. Buying a home also bundles two very important, but very different, decisions: where to live and how to invest a large chunk of your life savings.

 

Take a simple example: Suppose you had a million dollars you could use to purchase a house, or you could instead rent the same house from its current owner. Buying has a certain appeal: It spares you from paying rent and allows you to benefit if housing prices increase. Given the long-run upward trend in housing prices, it is tempting to focus on that potential upside.

 

But this misses a key cost that is easy to overlook: what economists call the opportunity cost of capital. If you do not buy, you are free to invest the million dollars elsewhere, since it wouldn't be tied up in a house -- as so many Americans' wealth tends to be.

 

The past decade has been a relatively good one for homeowners. According to the Case-Shiller Index, home prices increased by about 87% from December 2015 through December 2025.

 

This sounds like a lot. But over roughly the same period, the S&P 500 -- hardly an exotic investment -- rose by about 235%, excluding dividends.

 

These figures aren't directly comparable: A home provides a place to live as well as an investment return. But the comparison illustrates the opportunity cost of tying up your money in a home. Even after recognizing other financial benefits of ownership, such as a tax code that puts a thumb on the scale toward buying, opportunity cost makes the returns to homeownership considerably less spectacular. Even during periods of strong housing price growth, the returns to buying can be, well, meh. When one of us did this calculation after selling his house in the red-hot Boston market, he realized he would have done just as well by renting a similar home and investing in an index fund.

 

If stock-market returns were so much higher, why do so many people view a house as an extraordinary investment? It's partly the result of the way we purchase homes. Most homeowners don't pay cash; they borrow most of the purchase price through a mortgage. When house prices rise, that borrowing magnifies the return on the money owners invested themselves. For example, a homeowner who puts 20% down and sees the house appreciate by 10% has earned a 50% return on their initial equity.

 

These sorts of stories are part of modern homeownership folklore, surely amplified by the real-estate industry itself.

 

Leverage works great when asset prices rise, but concentrating a large share of your wealth in a single, illiquid, undiversified asset also magnifies downside risk. It's for this reason that few financial advisers would recommend borrowing hundreds of thousands of dollars to buy a single company's stock, yet many of us happily do something remarkably similar when we purchase a house. Mortgage debt has become so familiar that we often stop thinking of it as leverage at all. Going back to our earlier example, if the million-dollar home fell in value by 10%, the unlucky owner of this highly leveraged asset would lose 50% of their initial equity.

 

And prices certainly don't always go up. Exhibit A: the global financial crisis of 2007- 2009.

 

None of this is to say no one should ever buy. In the U.S., factors such as tax implications may push us to buy at the margin. And there are real frictions in rental markets as well, from limited supply to the risk of having to move -- something you might be willing to pay a lot to avoid. Plus, if you are a tinkerer, homeownership allows you to knock down walls without a landlord's permission.

 

For those who can afford it, these can all be good reasons to own a home. But they are different from the reasons to see a home as a good investment.

 

The mistake we see all too often is the tendency to bundle two very different decisions. Where you want to live need not be where you want to invest.

 

---

 

Ray Fisman is the Slater Family chair in Behavioral Economics at Boston University. Michael Luca is professor of economics, technology and policy at Carnegie Mellon University.” [1]

 

1. REVIEW --- The Case for Renting --- Homeownership is treated like the holy grail of good investment. But what if it isn't? Luca, Michael; Fisman, Raymond.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Sep 2026: C5. 

Peptidų bumas, kuris nesusijęs su jūsų raumenimis --- Tikroji galimybė yra tablečių formos peptidai, kurie gali smogti pelningiausioms didžiųjų farmacijos kompanijų franšizėms

„Pastaruoju metu peptidai yra visur. Įtakingi asmenys juos švirkščiasi raumenims ir atsistatymui, o Maisto ir vaistų administracija netrukus gali leisti šiuos produktus parduoti vaistinėse.

 

Nors šių injekcijų rinkodara biohakeriams ir sveikatingumo vartotojams ir toliau sukels diskusijas, peptidų bumas, kuris svarbus biotechnologijų investuotojams, priklauso įmonei, apie kurią dauguma „Tiktokers“ niekada negirdėjo. „Protagonist Therapeutics“ yra maža biotechnologijų įmonė, išsprendusi vieną sunkiausių farmacijos problemų: priversti trapius peptidus, kurie paprastai skiriami injekcijomis, veikti kaip galingas tabletes.

 

Su partneriu „Johnson & Johnson“ ji jau pavertė šią technologiją psoriazės tabletėmis, kurios parduodamos pakankamai greitai, kad „AbbVie“ investuotojai nervintųsi. Dabar, turėdama autorinių atlyginimų srautus iš dviejų patvirtintų vaistų ir platformoje sukurtą žarnyne stabilių peptidų kūrimo kanalą, „Protagonist“ gali turėti verslą, kuris pranoks dabartinę madą.

 

Peptidas yra tiesiog trumpa aminorūgščių grandinė, kurią organizmas dažnai naudoja kaip žinutę, kaip nuraminti uždegimą ar išskirti insuliną. Toks tikslumas gali paversti peptidus naudingais vaistais. Insulinas yra peptidas. Taip pat ir veiklioji „Ozempic“ medžiaga, kuri imituoja žarnyno hormoną GLP-1, kad kontroliuotų cukraus kiekį kraujyje ir slopintų apetitą.

 

Iki šiol peptidai turėjo būti švirkščiami, nes žarnynas juos traktuoja kaip kepsnio gabalėlį ir jį virškina. Būtent dėl to pastarojo meto proveržis farmacijos srityje yra toks svarbus: įmonės aiškinasi, kaip sudėti peptidus į tabletes, ir tai ne tik „Protagonist“ atveju.

 

„Novo Nordisk“ mato didžiulę savo „Wegovy“ tabletės versijos paklausą, naudojant tą patį peptidą, kurį pirmą kartą komercializavo kaip mažesnės dozės vaistą nuo diabeto „Rybelsus“. „Merck“ pristatė „Lipfendra“ – pirmąjį geriamąjį vaistą nuo cholesterolio, kuris yra pakankamai stiprus, kad galėtų mesti iššūkį galingų injekcinių vaistų klasei, tokiai kaip „Amgen“ „Repatha“.

 

O tada yra „Protagonist“ ir „J&J“ autoimuninis vaistas „Icotyde“. Vaistas, pristatytas anksčiau šiais metais, greitai taps blokbasteriu. Jį išskirtiniu daro ne tai, kad tai tabletė – psoriazė tablečių turėjo jau dešimtmečius. Icotyde yra pirmasis geriamasis vaistas nuo psoriazės, kurio veiksmingumas prilygsta injekciniams biologiniams vaistams, dominuojantiems didžiulėje imuninės sistemos ligų rinkoje. Analitikai prognozuoja, kad metiniai vaisto pardavimai per kelerius metus viršys 5 milijardus dolerių.

 

Ankstyva pacientų receptų analizė jau rodo pokytį. Bernsteino analitikės Courtney Breen vasarą atlikta dermatologų apklausa parodė, kad gydytojai išrašo žymiai mažiau receptų seniems geriamiesiems vaistams. Dar iškalbingiau tai, kad jie taip pat išrašė maždaug ketvirtadaliu mažiau receptų „AbbVie“ „Skyrizi“ – injekciniam psoriazės gydymui skirtam populiariam vaistui, kurio pardavimai praėjusiais metais siekė beveik 18 milijardų dolerių.

 

Kaip Breen aiškina savo analizėje, Icotyde neatbaido pacientų nuo „Skyrizi“. Žmonės, kuriems gerai sekasi injekcija kas tris mėnesius, neturi daug priežasčių pereiti prie kasdien vartojamų tablečių. Tačiau tai kelia grėsmę „Skyrizi“ augimui. Anksčiau pacientai pradėdavo nuo silpno geriamojo vaisto, jis nepadėdavo, o tada pereidavo prie injekcinių. Dabar jie turi geriamąjį vaistą, kuris iš tikrųjų veikia.

 

„Protagonist“ daugiau nei dešimtmetį tyrinėjo chemiją, įkvėpimo semdamasis iš netikėtos vietos: nuodų. Įprastas peptidas yra linijinė grandinė, ir žarnynas jį pergraužia nuo laisvų galų. Gyvačių ir sraigių naudojami nuodų peptidai yra sudaryti kaip uždaros grandinės, todėl jie išgyvena sveiki. Generalinis direktorius Dineshas Patelis aiškina, kad „Protagonist“ užduotis buvo sukurti šį atsparumą, kartu paliekant toksiškumą praeityje.

 

Sparčiai augantis vaistas per pastaruosius metus padėjo daugiau nei padvigubinti „Protagonist“ akcijų vertę, todėl bendrovės rinkos vertė siekia beveik 9 milijardus dolerių. Tai taip pat suteikė pagreitį „J&J“ vaistų verslui ir padidino „AbbVie“ akcijų nepastovumą.

 

Investuotojams kyla klausimas, kiek „Protagonist“ yra vertas, be dviejų patvirtintų vaistų. Spekuliacijos apie bendrovės įsigijimą išblėso po to, kai „The Wall Street Journal“ praėjusiais metais pranešė, kad „J&J“ svarstė galimybę įsigyti bendrovę. Praėjusį mėnesį „Protagonist“ taip pat gavo FDA patvirtinimą antram vaistui – „Mimrylo“, skirtam retam kraujo vėžiui gydyti. „Mimrylo“ yra injekcinis peptidas, sukurtas bendradarbiaujant su „Takeda“.

 

„J&J“ vis dar galėtų įsigyti „Protagonist“. Tačiau ji jau gauna didžiąją dalį „Icotyde“ ekonominės naudos: „Protagonist“ gauna pakopinius 6–10 % autorinius atlyginimus nuo pasaulinių pardavimų, taip pat galimus etapo mokėjimus. Tai reiškia, kad akcijų nuosavybės argumentas vis labiau priklauso nuo to, ką „Protagonist“ ilgainiui gali nuveikti su platforma, aiškina Evanas Seigermanas, „BMO Capital Markets“ analitikas.

 

Dabar bendrovė turi retą biotechnologijų finansavimo šaltinį: pastovų pinigų srautą ateinantiems metams, kuris gali finansuoti kitų geriamųjų autoimuninių vaistų, skirtų kitoms uždegimo sritims, ir medžiagų apykaitos bei nutukimo programos kūrimą. Šie ankstyvosios stadijos vaistai visiškai priklauso „Protagonist“.

 

Sėkmė, žinoma, skatina konkurenciją. Daugybė įmonių dabar ieško būdų, kaip paversti stipraus poveikio injekuojamuosius vaistus tabletėmis. „Novo“ neseniai sudarė iki 1,4 mlrd. JAV dolerių vertės sandorį su „Orbis Medicines“ dėl peptidų tipo vaistų kūrimo – tokių, kurie būtų pakankamai atsparūs ir išliktų nepakitę keliaudami per skrandį į kraujotaką.

 

Internete kilęs susižavėjimas peptidais grindžiamas abejotinos kilmės injekcijomis ir nepatikimais moksliniais duomenimis. Investicijų galimybė čia – kur kas tvaresnė: rasti būdą apsieiti be adatos, tačiau neprarasti to didelio veiksmingumo, dėl kurio peptidiniai vaistai ir tapo tokie vertingi. [A]

 

Norint suprasti, kaip „Protagonist Therapeutics“ sėkmingai sukūrė geriamąsias, biologiškai prieinamas ir itin stabilias peptidines tabletes (pavyzdžiui, IL-23 receptorių antagonistą ikotrokinrą, anksčiau žinomą kaip JNJ-2113), geriausia šį mechanizmą nagrinėti per struktūrinio standinimo, peptidomimetinės chemijos ir apsaugos nuo proteolizės prizmę.

„Protagonist“ platforma („Vectrix™“) sistemingai sprendžia klasikines termodinamines ir kinetines problemas, dėl kurių terapiniai peptidai istoriškai buvo skiriami tik poodinėms injekcijoms.

________________________________________

1. Termodinaminis stabilumas, naudojant, konformaciškai apribotus, karkasus

Linijiniai peptidai pasižymi didžiuliu konformaciniu lankstumu, todėl prisijungiant prie taikinio patiriama didelė entropinė sąnauda, ​​be to, jie yra itin pažeidžiami proteazių poveikiui. „Protagonist“ šią problemą sprendžia naudodama daug disulfidinių jungčių turinčius peptidus (DRP) ir makrociklizaciją. (Makrociklizacija – tai cheminė reakcija arba procesas, kurio metu susidaro didelė ciklinė molekulė, vadinama makrociklu, uždarant grandinę į žiedą).

•           Iš anksto suformuota topologija: naudojant virtualias ir fizines griežtai apribotų daugiaciklių peptidų karkasų bibliotekas, molekulės suprojektuojamos taip, kad įgytų standžią, „iš anksto užfiksuotą“ konformaciją. Jos veiksmingai atlieka mikroantikūnų (~1–2 kDa) funkciją.

•           Entropinis pranašumas: kadangi bioaktyvi konformacija matematiškai ir struktūriškai *de novo* pritaikyta taikiniui, laisvąją jungimosi energiją (ΔG) daugiausia lemia palanki entalpija; taip pasiekiamas vienženklis pikomolinis jungimosi stipris, prilygstantis monokloniniams antikūnams arba juos viršijantis.

2. Apsauga nuo spindžio ir šepetėlinio krašto proteazių

Pagrindinė kliūtis tiekiant vaistus per burną yra agresyvi proteolitinė virškinamojo trakto aplinka, kurioje veikia skrandžio pepsinas, kasos endopeptidazės (tripsinas, chimotripsinas, elastazė) ir gleivinės egzopeptidazės. „Protagonist“ šią kliūtį įveikia taikydama tikslines chemines modifikacijas:

•           Galų blokavimas: N ir C galų – pagrindinių aminopeptidazių ir karboksipeptidazių substratų – cheminis prieinamumas panaikinamas arba jie steriniškai apsaugomi naudojant nenatūralias aminorūgštis ar specialiai suprojektuotus ciklizacijos karkasus.

•           Sterinė apsauga nuo proteazių Aktyvieji centrai: kad peptidinis substratas tilptų į proteazių katalizines įdubas (pvz., S₁–S₁' kišenes), jis turi įgyti ištiestą, lanksčią konformaciją. Tanki, makrociklinė „Protagonist“ peptidų struktūra sukuria dideles sterines kliūtis, kurios fiziškai neleidžia žarnyno proteazėms pasiekti skaidomų amidinių jungčių.

•           Peptidomimetinės šoninių grandinių modifikacijos: taikant selektyvųjį N-alkilinimą, įtraukiant D-aminorūgštis bei neproteogenines šonines grandines, selektyviai keičiamos peptidinio karkaso elektroninės ir erdvinės savybės; dėl to endogeniniai fermentai jų neatpažįsta, tačiau, taikinį atpažįstantys, farmakoforai išlieka nepakitę.

 

 

A. EXCHANGE --- Heard on the Street: The Peptide Boom That Isn't About Your Muscles --- The real opportunity is pill-form peptides that could hit big pharma's most profitable franchises. Wainer, David.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Sep 2026: B12.