Sukelti Lietuvos ūkyje suirutę, neregėtą Europoje. Sugriauti tiek verslų. Atimti iš alkanų vaikų ir daugybės šeimų duonos kasnį. Atimti daugelio žmonių būstus. Apkrauti daugybę studentų nepakeliama skolų našta, sunaikinant ekonomikos vystymosi perspektyvą. Atimti varganos pensijos trupinius. Supriešinti jaunas motinas su pensininkais, bankininkus su studentais, darbdavius su dirbančiaisiais.
O po tokios veiklos pasiūlyti kompensacijai bevertį popieriaus lapą su pompastišku vardu: Nacionalinis Susitarimas. Dar kartą išlindo Kubiliaus sugebėjimas nevykusiai pajuokauti.
Tėra tik vienas rimtas atsakymas: visuotinis streikas.
Kubiliui tai atrodo, kaip dugnas. Mes žinome, kad tai yra jam šakės.
Yra daug gerbtino man prieštaraujančiųjų jausmuose. Nuvertus Kubilių, svarbiausia bus išlaikyti tvarką Lietuvoje. Juk ir pats Kubilius yra iš tų revoliucionierių, kurie pasinaudojo kitų žmonių auka valdžion prasimušti. O atsidūręs valdžioje, sukėlė tokią baisią suirutę.
Reikia rūpintis Tėvynės likimu. Reikia šviesti tautiečius. Reikia organizuotis. Tegul antras kartas nemeluoja.
Bet teisė streikuoti ir protestuoti yra viena iš esminių žmogaus teisių. Ja atkalbinėjama naudotis tik despotijose.
Oponentai teigia, kad protestai Lietuvoje yra negalimi, nes Rusija yra baisi kaimynė.
Nepervertinčiau Rusijos grėsmės dabar. Kai mes protestais laimėjome pirmą kartą, Rusijos pajėgos dar buvo Lietuvos viduje.
Šiuo metu mes esame po Europos Sąjungos bei NATO lietsargiu. Lietuvoje net nėra didelių žmonių grupių, kurios džiaugtųsi, jei kokiu nors stebuklu okupantų kariuomenė vėl atsidurtų Lietuvoje.
Kirkilo klaidomis irgi nepaaiškinsime mūsų sunkią padėtį. Kirkilo ir Kubiliaus koalicija prieš krizę nedarė Lietuvos ekonomikoje nieko skirtingo nuo to, ką darė dauguma valdančiųjų pasaulyje.
Kontrastas atsirado tik po paskutiniųjų Seimo rinkimų. Kubiliaus komanda dabar smaugia ekonomiką mokesčiais bei netikusiu valdymu, kai tuo tarpu dauguma pasaulio valstybių sumaniai palaiko savo verslus ir darbo jėgą užsitęsusios sunkios krizės metu.
