Vokietijos partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) turi tinkamą sprendimą dėl dyzelino kainų problemos.

 

 

Pirma – nustoti remti Ukrainą, nes tai beviltiškas reikalas. Kodėl beviltiškas? Paklauskite Venesuelos gyventojų.

 

Antra – atnaujinti energijos pirkimą iš Rusijos, kur ji pigesnė. Kodėl pigesnė? Nes rusiška nafta ir dujos iš žemės trykšta savaime, o Amerikoje tenka taikyti brangų hidraulinį ardymą.

 

Partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nuosekliai laikosi pozicijos, kad aukštos energijos kainos šalies viduje yra nulemtos dabartinės Berlyno geopolitinės ir aplinkosaugos politikos. Remiantis tokių didžiųjų žiniasklaidos priemonių, kaip „Reuters“ ir „Deutsche Welle“ pranešimais, partija teigia, kad Vokietija galėtų sumažinti dyzelino ir bendras energijos kainas, pakeitusi savo užsienio politiką.

 

Argumentai, susiję su šiuo AfD pasiūlymu, apima keletą skirtingų politinių, ekonominių ir geologinių požiūrių:

 

1. Paramos Ukrainai nutraukimas

 

•           AfD pozicija: partijos lyderiai, įskaitant pirmininkus Alice Weidel ir Tino Chrupallą, teigia, kad finansinė ir karinė parama Ukrainai (siekianti milijardus eurų) užkrauna nepakeliamą naštą šalies mokesčių mokėtojams ir didina energijos kainas. Jie pasisako už paramos nutraukimą bei greitą grįžimą prie diplomatijos ir santykių su Maskva normalizavimo.

 

2. Energijos pirkimo iš Rusijos atnaujinimas

 

•           AfD pozicija: AfD tvirtina, kad Vokietijos ekonominiam konkurencingumui didelę žalą padarė sprendimas atsisakyti rusiško iškastinio kuro ir pereiti prie brangesnių alternatyvų, pavyzdžiui, suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) iš JAV, įsigyjamų neatidėliotinų sandorių rinkoje ir išgaunamų taikant brangų hidraulinį ardymą. Kremlius viešai pritarė šiai nuomonei, siedamas AfD sėkmę regioniniuose rinkimuose su visuomenės nepasitenkinimu dėl aukštų energijos kainų.

The German Party AfD Has a Good Solution to the Problem of Diesel Prices.

 

 First, stop supporting Ukraine, because it is a hopeless cause. Why hopeless? Ask the people of Venezuela. 

 

Second, resume buying energy from Russia, where it is cheaper. Why cheaper? Because Russian oil and gas flow from the ground on their own, whereas  expensive hydraulic fracturing is required in America.

The Alternative for Germany (AfD) party has consistently campaigned on a platform that attributes high domestic energy costs to Berlin's current geopolitical and environmental policies. According to reports from major news outlets like Reuters and Deutsche Welle, the party argues that Germany can lower diesel and broader energy prices by shifting its foreign policy.

The arguments surrounding the AfD's proposal involve several distinct political, economic, and geological viewpoints:

1. Stopping Support for Ukraine

•           The AfD Position: Party leaders, including co-chairs Alice Weidel and Tino Chrupalla, argue that financial and military aid to Ukraine—which totals billions of euros—places an unsustainable burden on domestic taxpayers and drives up energy costs. They advocate for a halt to aid and a swift return to diplomacy and normalization of relations with Moscow.

2. Resuming Energy Purchases from Russia

•           The AfD Position: The AfD asserts that German economic competitiveness has been severely damaged by the decision to move away from Russian fossil fuels in favor of more expensive alternatives, such as spot-market liquefied natural gas (LNG) from the United States, produced by fracking. The Kremlin has publicly echoed this view, linking the AfD's regional electoral successes to public frustration over high energy costs.

Vokietijos partija AfD turi gerą sprendimą dyzelino kainos problemai.

Pirma, nustoti remti Ukrainą, nes tai yra beviltiškas reikalas. Kodėl beviltiškas? Paklauskite Venesuelos gyventojų. Antra, vėl pirkti energiją iš Rusijos, kur ji pigesnė. Kodėl pigesnė? Nes nafta ir dujos pačios eina iš žemės, todėl nereikia brangaus hidraulinio uolienų skaldymo.

2026-ųjų „dyzelino karai“

„Balsuoti už partiją, kuri laikinai brangina jūsų dyzeliną, ar už tą, kuri nori jus uždaryti į kalėjimą vien todėl, kad norite veikiančio dyzelinio variklio? Tai ne Šekspyras, tačiau milijonams amerikiečių darbininkų būtent toks klausimas kyla 2026-aisiais. Sveiki atvykę į „dyzelino karus“, atskleidžiančius šiuolaikinio populizmo ribas.

 

Abiem partijoms varžantis dėl darbininkų klasės rinkėjų balsų, dyzelino kainų klausimas tapo puikia proga politiniams manevrams. Kuri partija geriau atlieps rinkėjų skaudulius?

 

Vidutinė dyzelino kaina dabar siekia 6,51 JAV dolerio už galoną – beveik dvigubai daugiau nei sausio mėnesį.

 

Tai žlugdo ūkininkus, pilančius degalus į kombainus ir drėkinimo siurblius.

 

Tolimųjų reisų vairuotojus. Statybininkus, dirbančius su ekskavatoriais ir kranais. Miškininkus, valdančius medžių kirtimo techniką, ir pagalbinių laivų kapitonus.

 

Taip pat milijonus amerikiečių, vairuojančių dyzelinius pikapus.

 

Respublikonai dreba taip smarkiai, kad galėtų maišyti „raudonkaklių martini“ kokteilius. Tai turėjo būti rinkimai, per kuriuos jie įtvirtintų Donaldo Trumpo pasiektą pranašumą tarp darbininkų klasės atstovų – juk dvejus metus jie rėmė pačius blogiausius Baltųjų rūmų sumanymus, skirtus balsams pirkti. Tačiau paaiškėjo, kad tušti populistiniai pažadai nevirsta apčiuopiama ekonomine nauda, ​​o rinkėjų atmintis – trumpa. Kur dingo susižavėjimas idėjomis neapmokestinti arbatpinigių ar reguliuoti receptinių vaistų kainas? Nejaugi Ajovos ūkininkai negali patikėti, kad muitai kuria darbo vietas, ir liautis pernelyg rūpintis trąšų kainomis? Ar niekas negirdėjo prezidento pažado išmokėti po 5 000 dolerių?

 

Pridėkime prie to sparčiai augančias dyzelino kainas – laikiną pasekmę politikos, grindžiamos tikru principu: neleisti Iranui kelti branduolinio teroro grėsmės. Prezidentas, reikia pripažinti, kol kas nepasiduoda politiniam spaudimui ir neskuba sudaryti prasto sandorio, kad atvertų Hormūzo sąsiaurį. Tačiau jis nesugebėjo paaiškinti savo strategijos, kaip užbaigti karą, todėl jo partijos kandidatus apėmė panika. Štai kodėl matome, kaip Respublikonų partija dar labiau pataikauja rinkėjams, skubėdama pritarti dyzelino „eksporto draudimui“. Toks planas reikštų, kad (galimas) nedidelis dyzelino kainų sumažėjimas būtų iškeistas į ilgalaikę pramonės  problemą, net ir didinant benzino bei reaktyvinio kuro kainas.

 

Atrodo, kad respublikonams neatėjo į galvą, jog dyzelino klausimą reikia spręsti žiūrint į platesnį kontekstą: tikrasis pasirinkimas, su kuriuo lapkritį susidurs darbininkai, yra tarp trumpalaikio kainų kilimo dėl kilnaus tikslo ir galutinio dyzelino išnykimo.

 

Tai yra lemtingas kairiųjų naujųjų populistinių darbininkų klasės persekiojimo trūkumas: jie to nenori pasakyti. Jie subūrė kandidatus, kurie atrodo ir elgiasi kaip tikri darbininkai: austrių gaudytojas Grahamas Platneris, „penktosios kartos medkirtis“ Troy Jacksonas, mechanikas Danas Osbornas, elektrikas Dave'as Cantrellas. Tačiau jie priklauso partijai, kuri kaip niekad anksčiau yra įsipareigojusi radikaliai klimato kaitos darbotvarkei, kurios pagrindinis tikslas – panaikinti iškastinį kurą. Be to, partijai, kuri ryžtingai lieka neteisingoje pusėje dėl kito dyzelino klausimo, siaučiančio žiniasklaidos dėmesio atitrūkus nuo realybės: DEF karo.

 

Dyzelinių variklių savininkai tebėra įniršę dėl Clintono eros įpareigojimo, pagal kurį dyzelinių variklių platformos aprūpinamos kvailiausia žmogaus išrasta įranga: dyzelinių variklių išmetamųjų teršalų (DEF) sistemomis. Šios nereikalingos „išmetamųjų teršalų“ kontrolės sistemos yra grynas pinigus eikvojantis šlamštas. Jos padidina pradines išlaidas, o vėliau reikalauja reguliariai pirkti brangų DEF. Filtrai užsikemša esant mažam greičiui arba žemai temperatūrai; degikliai užsikemša; jutikliai nuolat genda. Gedimų skaičius yra labai didelis. „Didysis brolis“ visoms DEF platformoms (įskaitant pikapus, traktorius ir statybinę įrangą) įrengia išjungimo jungiklius. Jei nepilate DEF arba – labiau tikėtina – jūsų prastos kokybės įranga sugenda, kompiuteris apriboja platformos greitį iki 5 mylių per valandą („avarinis režimas“) – todėl ji tampa nenaudinga, kol neišleidžiate tūkstančių remontui.

 

Ši orveliška sistema sukėlė visos šalies nepasitenkinimą ir klestinčią pogrindinę ekonomiką, kuri tyliai „ištrina“ DEF kontrolės sistemas. Viena partija tebėra pasipiktinusi, kad amerikiečiai nori vairuojamos įrangos. Bideno administracija pradėjo karą prieš „ištrintojus“, iškeldama daugybę civilinių bylų ir netgi siųsdama vyrus į kalėjimą. 2023 m. federaliniai prokurorai iškėlė didžiausią istorijoje „dyzelinių variklių klastojimo“ bylą, kurioje buvo nagrinėjami sunkūs nusikaltimai ir gavo 1,8 mln. dolerių baudų. Demokratai ir toliau masiškai remia DEF režimą, prieštaraudami reformų pastangoms. Ši partija nori sunaikinti iškastinį kurą, bet taip pat nori, kad amerikiečiai patikėtų, jog jai rūpi jų dyzelino kainos?

 

Kita partija bando suvaldyti šią nesėkmę. Aplinkos apsaugos agentūra šią vasarą pasiūlė peržiūrėti DEF taisykles, kurios galėtų nutraukti aplaidų režimą. Respublikonų įstatymų leidėjai turi įstatymų projektus, kuriais siekiama sumažinti arba panaikinti DEF reikalavimus. Teisingumo departamentas nutraukė baudžiamąjį persekiojimą. Labiausiai stebina tai, kad liepą D. Trumpas suteikė malonę devyniems vyrams, nuteistiems už DEF sistemų „išjungimą“. „The New York Times“, demokratų balsas, kritikavo, kad D. Trumpas kenkia „įstatymams, skirtiems kovai su klimato kaita“. Klimato darbotvarkė, kuri nesibaigs, kol nebus „dyzelino“, yra neapsakomas šmeižtas.

 

Pamoka respublikonams: ribotos vyriausybės politika vis dar atliepia rinkėjus. Pamoka demokratams: svarbu svarbu ne viešųjų ryšių manevrai, o esmė. Pamoka abiem pusėms: dauguma „populistinių“ lozungų tėra apsimestinis pataikavimas. Ir anksčiau ar vėliau rinkėjai tai supras.“ [1]

 

1. The 2026 Diesel Wars. Strassel, Kimberley A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Sep 2026: A13. 

The 2026 Diesel Wars

“To vote for the party that is temporarily making your diesel fuel more expensive, or to vote for the party that wants to lock you up for wanting diesel that works? Not quite Shakespeare, but for millions of blue-collar Americans, that is the 2026 question. Welcome to the diesel wars, which show the limits of modern-day populism.

 

As both parties chase working-class voters, diesel prices are proving a made-for-politics moment. Which party can better address voters' pain?

 

The average price of diesel is now $6.51 a gallon, near double its January figure.

 

It's killing the farmers who fill combines and irrigation pumps.

 

Truckers on long hauls. Construction workers on excavators and cranes. Loggers running fellers, and captains piloting tender boats.

 

 Also, millions of Americans who drive diesel pickups.

 

Republicans are shaking so hard they could mix redneck martinis. This was supposed to be the election in which they solidified Donald Trump's blue-collar gains, after two years backing the White House's worst vote-buying impulses. Only it turns out phony populist pitches don't translate into broad economic gain, and voters have short memories. Where's the love for "no tax on tips" or prescription-drug price controls? Can't Iowa farmers trust that tariffs are creating jobs instead of obsessing over fertilizer prices? Did nobody hear the president promise $5,000 checks?

 

Add in soaring diesel costs, the temporary consequence of a policy with actual principle -- denying Iran its nuclear-terror threat. The president, to his credit, so far isn't wilting under political pressure, rushing to cut a bad deal to open the Strait of Hormuz. But he's done no job of explaining his strategy for ending the war, and his candidates are panicking. Thus the sight of the GOP pandering even harder, racing to back a diesel-fuel "export ban." Such a plan would trade (possible) slight decreases in diesel prices for longer-term industry problems, even as it hikes gasoline and jet-fuel costs.

 

It seems not to have occurred to Republicans that the way to address the diesel question is to point to the bigger picture: The real choice blue-collar voters face in November is between short-term price hikes for a good cause and the eventual death of diesel.

 

That's the fatal flaw of the left's own new populist chase for the working class: They don't mean it. They've recruited candidates who look and walk like the real working deal: Graham Platner the oysterman, Troy Jackson the "fifth-generation logger," Dan Osborn the mechanic, Dave Cantrell the electrician. But they belong to a party that is as wedded to as radical a climate agenda as ever, with the prime goal of eliminating fossil fuels. Moreover, to a party that remains resolutely on the wrong side of the other diesel question raging below an out-of-touch media's notice: the DEF war.

 

Diesel owners remain furious over a Clinton-era mandate that inflicts diesel rigs with the dumbest equipment invented by man: diesel exhaust fluid, or DEF, systems. These unnecessary "emissions" controls are pure, money-sucking junk. They spiral up initial costs, then require the regular purchase of pricey DEF. The filters clog at low speeds or cold temperatures; burner units pack up; the sensors break constantly. Failure rates are extreme. Big Brother fits all DEF rigs (including pickups, tractors and construction equipment) with kill switches. If you fail to add DEF or -- more likely -- your subpar equipment malfunctions, the computer limits the rig to 5 miles an hour ("limp mode") -- rendering it useless until you shell out thousands for repairs.

 

This Orwellian system has created a nationwide backlash and a thriving underground economy that quietly "deletes" DEF controls. One party remains outraged that Americans want drivable equipment. The Biden administration went to war against "deleters," bringing a torrent of civil cases, even sending men to prison. Federal prosecutors in 2023 brought the largest "diesel tampering" case in history, flinging around felonies and landing $1.8 million in fines. Democrats continue en masse to support the DEF regime, railing against reform efforts. This is the party that wants to kill fossil fuels, but also wants Americans to believe it cares about their diesel costs?

 

The other party is trying to rein in this failure. The Environmental Protection Agency this summer proposed revisions to DEF rules, which could end limp mode. Republican lawmakers have bills to roll back or eliminate DEF requirements. The Justice Department has ended criminal prosecutions. Most striking, Mr. Trump in July pardoned nine men convicted of "disabling" DEF systems. The New York Times, voice of Democrats, railed that Mr. Trump was undermining "laws intended to fight climate change." A climate agenda that won't rest until "diesel" is an unspeakable slur.

 

Lesson for Republicans: Limited-government policies still resonate with voters. Lesson for Democrats: It's the policy, not the spin, that matters. Lesson for both parties: Most "populist" pitches amount to phony pandering. And voters will at some point realize it.” [1]

 

1. The 2026 Diesel Wars. Strassel, Kimberley A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Sep 2026: A13. 

JAV izoliacija nuo pasaulio ekonomikos primena vėlyvąjį Sovietų Sąjungos laikotarpį: į valstybinę vakarienę su D. Trumpu ir Xi Jinpingu visai neatvyko Kinijos verslo lyderiai

„Amerikos įmonių vadovai gausiai susirinko susitikti su Xi Jinpingu, tačiau jų kolegos iš Kinijos nepasirodė – tai rodo, kaip drastiškai pasikeitė verslo ryšiai.

 

Kai Kinijos lyderis Xi Jinpingas 2015 m. atvyko į pirmąjį valstybinį vizitą Jungtinėse Valstijose, jis atsivežė Kinijos įmonių vadovų delegaciją susitikti su kolegomis iš JAV.

 

Ginčai dėl žmogaus teisių, kibernetinių atakų ir prekybos tuo metu temdė tarpusavio santykius.

 

Vis dėlto Vašingtoną ir Pekiną siejo neginčijamas bendras interesas – užsidirbti pinigų vieni kitų rinkose.

 

Praėjus dešimtmečiui, kontrastas su šią savaitę vykusiu prezidento D. Trumpo ir Xi Jinpingo susitikimu yra akivaizdus. Ketvirtadienio vakarą Baltuosiuose rūmuose vykusioje valstybinėje vakarienėje nedalyvavo nė vienas žinomas Kinijos įmonių vadovas.

 

„Tai gana liūdnas rodiklis, parodantis, kiek suprastėjo šalių santykiai“, – teigė Emily Kilcrease, „Naujojo Amerikos saugumo centro“ (angl. *Center for a New American Security*) vyresnioji bendradarbė ir direktorė, besispecializuojanti JAV ir Kinijos ekonominių santykių srityje.

 

„Vienu iš šio susitikimo akcentų turėjo tapti pranešimas apie tam tikrus komercinius susitarimus, – sakė E. Kilcrease, buvusi JAV prekybos atstovo pavaduotojo padėjėja. – Tačiau panašu, kad mums nepavyksta susitarti net dėl ​​kai kurių iš jų.“ Kinijos verslo lyderių nedalyvavimas buvo nedidelis, tačiau daug pasakantis pavyzdys, kaip iš esmės pasikeitė abiejų šalių ekonominiai santykiai. 2015 m. kartu su Xi Jinpingu keliavo garsūs technologijų sektoriaus vadovai, tarp jų – „Alibaba“ įkūrėjas Jackas Ma ir „Tencent“ vadovas Pony Ma. Jų įmonės sparčiai plėtėsi, o abi pusės įžvelgė didžiules galimybes glaudesniuose komerciniuose ryšiuose.

 

Tas laikotarpis baigėsi.

 

Dar per pirmąją D. Trumpo kadenciją abi šalys ėmė taikyti viena kitai vis naujus muitų tarifus. Vašingtonas apribojo prieigą prie kai kurių pažangiausių JAV technologijų ir apribojo JAV investicijas į tam tikras Kinijos aukštųjų technologijų sektoriaus sritis. Jungtinės Valstijos įvedė 100 proc. muitus ir apribojimus iš Kinijos importuojamoms interneto ryšį palaikančioms transporto priemonėms, todėl Kinijos elektromobilių eksportas į JAV tapo finansiškai neperspektyvus.

 

Pekinas atsakė savo prekybos apribojimais, įskaitant eksporto kontrolę retųjų žemių metalams ir retųjų žemių magnetams, kurie yra būtini JAV gamintojams.

 

Tuo pat metu Kinijos įmonės iš potencialių JAV verslo klientų ir partnerių tapo vienomis didžiausių jų konkurenčių.

 

Be to, daugelis žinomiausių Kinijos verslininkų dabar atstovauja tokioms sritims kaip dirbtinis intelektas, robotika ir elektromobiliai – būtent toms technologijoms, dėl kurių aršiausiai konkuruoja Vašingtonas ir Pekinas.

 

Sunku būtų įsivaizduoti, pavyzdžiui, „DeepSeek“ bendraįkūrėjį Liang Wenfengą oficialioje vakarienėje šalia „OpenAI“ vadovo Samo Altmano.

 

Visgi, kaip teigia du su derybomis susipažinę asmenys (kalbėję su anonimiškumo sąlyga, nes neturėjo įgaliojimų atskleisti privačių pokalbių detalių), dar likus kelioms dienoms iki viršūnių susitikimo Kinijos pareigūnai tikėjosi, kad į Vašingtoną pavyks atsivežti verslo delegaciją.

 

Buvo neaišku, kokie vadovai galėtų vykti, nors pranešimuose minėti elektromobilių gamintojo BYD įkūrėjas Wang Chuanfu ir baterijų gamintojo CATL vadovas Robinas Zengas. Jų dalyvavimas būtų leidęs Xi Jinpingui pabrėžti Kinijos dominavimą baterijų technologijų ir atsinaujinančiosios energetikos srityse.

 

Galiausiai nė vienas jų kvietimo negavo.

 

Keli aukšto rango Kinijos įmonių vadovai atvyko į Vašingtoną prieš pat viršūnių susitikimą ir surengė susitikimus už oficialiojo renginio ribų.

 

„Vašingtone yra nemažai svarbių Kinijos įmonių vadovų, kurie laukia nuošalyje ir svarsto: „Ar mane pakvies, ar ne?“, – sakė Jeremy Chanas, vyresnysis Kinijos analitikas „Eurasia Group“ ir buvęs JAV diplomatas, dirbęs Kinijoje. – Visa ši situacija – beprotiška. Tai būtų komiška, jei nebūtų taip tragiška.“

 

Būta ir kitų sunkumų: kai kurioms žinomoms Kinijos įmonėms taikomi JAV apribojimai, todėl jų dalyvavimas Baltųjų rūmų valstybinėje vakarienėje kelia politinių problemų. Birželio mėnesį JAV Gynybos departamentas įtraukė „Alibaba“ ir BYD į išplėstinį įmonių, kurias laiko „Kinijos karinėmis bendrovėmis“, sąrašą.

 

„Kai kas Vašingtone iš tikrųjų palaikytų šių įmonių atstovų dalyvavimą provokacija“, – teigė Ilaria Mazzocco, Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) direktoriaus pavaduotoja, besispecializuojanti Kinijos verslo ir ekonomikos srityje.

 

Šis kontrastas ypač ryškus palyginus su vaizdu, kai gegužės mėnesį Pekine lankėsi D. Trumpas.

 

„Apple“ vadovas Timas Cookas, „Tesla“ vadovas Elonas Muskas ir kitų stambių JAV įmonių vadovai stovėjo ant Pekino Didžiųjų liaudies rūmų laiptų, iškart už aukšto rango JAV pareigūnų. D. Trumpas sakė Xi Jinpingui, kad atsivežė „didžiausius verslininkus – pačius stambiausius ir, ko gero, geriausius pasaulyje“.

 

D. Trumpas pridūrė: „Aš norėjau tik aukščiausios pozicijos; jie čia šiandien tam, kad parodytų pagarbą jums ir Kinijai.“

 

Ketvirtadienį daugelis tų pačių JAV įmonių vadovų vėl dalyvavo susitikime. Greta T. Cooko ir E. Musko buvo „Nvidia“ vadovas Jensenas Huangas, „Meta“ vadovas Markas Zuckerbergas, „Amazon“ vadovas Jeffas Bezosas, „OpenAI“ vadovas S. Altmanas, „Microsoft“ vadovas Satya Nadella ir „General Motors“ vadovė Mary Barra.

 

Anksčiau tą dieną savo kalboje Xi Jinpingas pareiškė, kad Kinija „palankiai vertina Amerikos įmones, norinčias ten investuoti ir plėtoti verslą“. Vėliau, akivaizdžiai turėdamas omenyje JAV taikomus apribojimus Amerikoje veikiančioms Kinijos įmonėms, jis pridūrė: „Tikimės, kad su Kinijos įmonėmis čia, Jungtinėse Valstijose, bus elgiamasi sąžiningai.“

 

Nors Amerikos įmonės neatsisako planų Kinijoje, joms vis sunkiau konkuruoti su vietos bendrovėmis. Amerikos automobilių gamintojai praranda pozicijas Kinijos elektromobilių gamintojams. „Apple“ susiduria su aršia „Huawei“ konkurencija. „Nike“ grumiasi su vis didesnio populiarumo sulaukiančiais Kinijos prekių ženklais.

 

Vis dėlto Kinija išlieka pernelyg didelė ir pernelyg glaudžiai integruota į pasaulinę gamybą, kad daugelis Amerikos įmonių galėtų ją ignoruoti. JAV ir Kinijos verslo tarybos atliktas tyrimas parodė, kad 80 proc. Amerikos įmonių Kinijos rinką vis dar laiko „labai svarbia“ arba „svarbia“ dėl jos masto ir pramonės ekosistemos.

 

Kinijos įmonėms požiūris į Jungtines Valstijas vis labiau keičiasi. Dėl muitų, politinės kontrolės, investicijų apribojimų ir nacionalinio saugumo taisyklių tapo kur kas sunkiau patekti į JAV rinką ar plėsti joje veiklą, ypač strateginių pramonės šakų įmonėms.

 

Joergas Wuttke, Vašingtone įsikūrusios konsultacijų bendrovės „DGA-Albright Stonebridge Group“ partneris, teigė, kad daugybė Amerikos verslo vadovų, „bučiuojančių Xi žiedą“, tik pabrėžė, kokie nesubalansuoti tapo šie santykiai.

 

„Ar yra kas nors iš Kinijos, kas norėtų plėtoti verslą Amerikoje? – klausė J. Wuttke. – Ne, nes tai neįmanoma. Tad kam gaišti laiką?“ [1]

 

1. Missing From the Trump-Xi State Dinner: China’s Business Leaders. Sui-Lee, Wee.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 25, 2026.

Isolation of the USA from World’s Economy Reminds Late Soviet Union: Missing From the Trump-Xi State Dinner Are China’s Business Leaders

“American chief executives turned out in force to see Xi Jinping, while their Chinese counterparts were absent, a sign of how drastically business ties have changed.

 

When China’s leader, Xi Jinping, traveled to the United States in 2015 for his first state visit, he brought a delegation of Chinese chief executives to meet their American counterparts.

 

Disputes over human rights, cyberattacks and trade were straining relations.

 

But Washington and Beijing still shared an undeniable common interest: making money in each other’s markets.

 

A decade later, the contrast with this week’s summit between President Trump and Mr. Xi could not be more stark. No prominent Chinese chief executives attended Thursday night’s state dinner at the White House.

 

“It’s a rather depressing marker of how bad the relationship has gotten,” said Emily Kilcrease, a senior fellow and director at the Center for a New American Security focused on the U.S.-China economic relationship.

 

“One of the highlights of this summit was supposed to be some level of announcement of commercial deals,” said Ms. Kilcrease, a former deputy assistant U.S. trade representative. “But it seems like we can’t even get to agreement on some of that.”

 

The absence of Chinese business leaders was a small but telling illustration of how thoroughly the economic relationship between the two countries has changed. In 2015, high-profile tech executives were among those traveling with Mr. Xi, including Alibaba’s Jack Ma and Tencent’s Pony Ma. Their companies were expanding rapidly, and both sides saw enormous opportunities in deeper commercial ties.

 

That era is over.

 

Beginning in Mr. Trump’s first term, the two countries have imposed waves of tariffs on each other. Washington restricted access to some of America’s most advanced technology and limited U.S. investments in parts of China’s high-tech sector. The United States slapped 100 percent tariffs and imposed restrictions on internet-connected vehicles from China, making it financially unviable for the country’s electric vehicles to enter the United States.

 

Beijing retaliated with its own trade restrictions, including controls on exports of rare-earth metals and rare-earth magnets essential to U.S. manufacturers.

 

At the same time, Chinese companies have evolved from prospective customers and partners for American businesses into some of their most formidable competitors.

 

And many of China’s most prominent entrepreneurs now come from industries like artificial intelligence, robotics and electric vehicles — the exact technologies Washington and Beijing are competing most intensely for.

 

It would be difficult to imagine, for example, seeing the DeepSeek co-founder Liang Wenfeng showcased alongside the OpenAI chief executive, Sam Altman, at a state dinner.

 

Yet until days before the summit, Chinese officials expected they might bring a business delegation to Washington, according to two people familiar with the discussions who spoke on the condition of anonymity because they were not authorized to disclose details of the private conversations.

 

It was unclear which executives were under consideration, although reports had mentioned Wang Chuanfu, founder of the electric carmaker BYD, and Robin Zeng, chief executive of the battery maker CATL. Their presence would have allowed Mr. Xi to highlight China’s dominance in battery technology and renewable energy.

 

In the end, none received invitations.

 

Several top Chinese executives arrived in Washington shortly before the summit and held meetings outside the official gathering.

 

“There are a number of important Chinese C.E.O.s in Washington, waiting on the sidelines, like: ‘Do I get tapped or not?’” said Jeremy Chan, a senior China analyst at Eurasia Group and a former American diplomat who worked in China. “The whole thing is crazy. It would be comical if it weren’t so tragic.”

 

There was another complication: Some prominent Chinese companies face U.S. restrictions, making their appearance at a White House state dinner politically fraught. In June, the U.S. Department of Defense had included Alibaba and BYD in its expanded list of firms it identified as “Chinese military companies.”

 

“It would actually be seen by some in Washington as provocative to bring these companies along,” said Ilaria Mazzocco, a deputy director at the Center for Strategic and International Studies specializing in Chinese business and economics.

 

The contrast was especially striking compared with the scene when Mr. Trump visited Beijing in May.

 

Apple’s Tim Cook, Tesla’s Elon Musk and other executives of top American companies stood on the steps of Beijing’s Great Hall of the People just behind senior U.S. officials. Mr. Trump told Mr. Xi that he had brought “the greatest businessmen, the biggest, and I guess the best, in the world.”

 

Mr. Trump added, “I didn’t want the second or the third in the company, I wanted only the top, and they’re here today to pay respects to you and to China.”

 

On Thursday, many of the same executives from U.S. firms were present again. Alongside Mr. Cook and Mr. Musk were Nvidia’s Jensen Huang, Meta’s Mark Zuckerberg, Amazon’s Jeff Bezos, OpenAI’s Mr. Altman, Microsoft’s Satya Nadella and General Motors’ Mary Barra.

 

Earlier in the day, Mr. Xi said in a speech that China “welcomes American companies wanting to invest and do business there.” Then, in an apparent reference to the U.S. restrictions on Chinese firms operating in America, he added: “We hope Chinese companies are treated fairly here in the United States.”

 

While American companies have not given up on China, they are struggling to compete against its companies. American automakers have lost ground to Chinese electric vehicle makers. Apple faces intense competition from Huawei. Nike is battling increasingly popular Chinese brands.

 

Yet China remains too large and too deeply embedded in global manufacturing for many American companies to ignore. A 2026 survey by the U.S.-China Business Council found that 80 percent of American companies still regarded the Chinese market as either “very important” or “important” because of its scale and industrial ecosystem.

 

For Chinese companies, the calculation about the United States is increasingly different. Tariffs, political scrutiny, investment restrictions and national security rules have made entering or expanding in the United States far more difficult, particularly for companies in strategic industries.

 

Joerg Wuttke, a partner at DGA-Albright Stonebridge Group, a Washington-based consultancy, said seeing so many American business executives “kissing Xi’s ring” underscored how lopsided the relationship had become.

 

“Is there anybody from China interested in doing business in America?” Mr. Wuttke said. “No, because it’s not possible. So why should they waste their time?”” [1]

 

1. Missing From the Trump-Xi State Dinner: China’s Business Leaders. Sui-Lee, Wee.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 25, 2026.