Ar Vokietijoje gresia riaušės, kaip Prancūzijoje?

„Prancūzijos protesto kultūra turi daug ypatumų. Nepaisant to, tokioms šalims, kaip Vokietija, verta pasidomėti riaušių priežastimis.

Björnui Höcke reikalas aiškus. „Prancūzija mus lenkia tik keliais metais“, – socialiniuose tinkluose šiomis dienomis rašė kraštutinių dešiniųjų AfD politikas. Tačiau net politikai, kurie garsiai neperspėja dėl užsienio įsiskverbimo, susirūpinę žvelgia į kaimyninę šalį ir klausia, ką pastarieji neramumai ten reiškia imigracijos šaliai Vokietijai. Turite „intensyviai nagrinėti įvykius Prancūzijoje“, – sakė FDP generalinis sekretorius Bijanas Djir-Sarai. „Nekontroliuojama imigracija ir didžiulis integracijos politikos deficitas kelia grėsmę vidaus saugumui.“ O policijos sąjungos pirmininkas Jochenas Kopelke teigė, kad „tokios riaušės galimos ir kai kuriose Vokietijos vietose, nes ir ten yra demokratijos atmetimas, valstybės ir valstybės valdžos atmetimas“.

Jau yra pavyzdžių, kai valstybė praranda kontrolę. Čia taip pat diskusijos, kaip ir dabar Prancūzijoje, sukosi apie nusikaltėlių šaknis. Pavyzdžiui, Berlyne kyla riaušės Naujųjų metų išvakarėse, kai grupės jaunų vyrų šaudė fejerverkus į pagalbos tarnybas. Arba nusikaltėlių klanų velėnos karai Rūro srityje. Bet sostinė liepsnose, kelias dienas, kaip Paryžius neseniai? Vokietijoje tai sunku įsivaizduoti. Vis dėlto kyla klausimas, ar yra paralelių tarp Vokietijos ir Prancūzijos visuomenės ir ar Berlynas gali pasimokyti iš Paryžiaus.

Imigracijos istorija Vokietijoje kitokia, nei Prancūzijoje. Daugelis žmonių, kurių šaknys yra Šiaurės Afrikoje, gyvena buvusioje kolonijinėje valdžioje. Kalbant apie įtemptą situaciją priemiesčiuose, ši gyventojų dalis užima svarbiausią vietą. Nors Vokietijoje buvo kalbama apie paralelines kultūras, ilgą laiką buvo kalbama apie kviestinius darbininkus iš Turkijos ir jų palikuonis. Pastaraisiais metais dėmesys nukrypo į migrantus iš tokių šalių, kaip Irakas ir Afganistanas. Apskritai beveik 30 procentų Vokietijos gyventojų yra kilę iš migracijos. Palyginamos Prancūzijos statistikos nėra. Skaičiuojama, kad ten nuo 20 iki 25 proc.

Jaunimo nedarbas 16,9 proc

Buvęs Marburgo Filipso universiteto Konfliktų tyrimų centro generalinis direktorius Johannesas Maria Beckeris neramumų nenori sieti pirmiausia su migracijos problema. „Tai pirmiausia susiję ne su integracijos stoka ar perpildytu laivu, kaip dažnai teigiama, o su jaunimo padėtimi“, – sako politologas, ilgą laiką gyvenantis Prancūzijoje. 

Jaunimo nedarbas ten siekia 16,9 proc., o tarp migrantų jis dar didesnis. Vokietijoje vaikai iš migrantų šeimų turi ženkliai blogesnes galimybes įgyti aukštąjį mokslą, tačiau situacija darbo rinkoje kitokia: jaunimo nedarbas siekia 6,1 proc.

Yra įvairių priežasčių, kodėl ši vertė Prancūzijoje tokia didelė. Tokia dvigubo mokymo sistema, kokia yra Vokietijoje, dar tik pradeda formuotis. „Jei jaunuoliai neatlieka bakalauro, jiems gresia didelė nedarbo rizika“, – sako Beckeris. „Prancūzijoje žmonės net nežino apie daugybę paramos galimybių, kurios teikiamos jauniems žmonėms Vokietijoje. Politologas Fabienas Jobardas iš Prancūzijos ir Vokietijos tyrimų centro Marc Bloch teigia taip: „Jei tam tikroje gyventojų dalyje daug jaunų žmonių, ypač vyrų, palieka mokyklą be diplomo, gamyklos, kuri suteikia šiems žmonėms galimybę duoti darbą, nebėra“.

Perspektyvų stoką didmiesčio priemiesčiuose sustiprina būsto situacija. Vokietijoje taip pat yra sričių, kuriose dominuoja migrantai, kur nusikalstamos grupuotės turi daugiau įtakos, nei policija. Tačiau net Duisburgas-Marxloh nėra banlieue. „Iš principo galima palyginti, bet Prancūzijoje, kur viename blokiniame name gyvena keli tūkstančiai žmonių, kiekis visiškai kitoks“, – sako Beckeris. Tarp medicinos specialistų ir socialinių psichologų net yra kalbama apie gyvenimo ten pasekmes. Tai skamba kaip liga: sarkelitas – pavadintas Sarcelles, vieno iš seniausių Paryžiaus pakraščių gyvenamųjų rajonų, vardu.

Policija yra tyčia tvirta

Per pastarąsias dienas tokiose vietose prasiveržęs pyktis dažniausiai buvo nukreiptas į valstybės simbolius, tokius, kaip rotušės ir mokyklos. Tačiau tai išprovokavo policijos smurto atvejis ir to negalima suprasti be policijos vaidmens. Priešingai nei Vokietijos policija, kuri puoselėja savo, kaip draugų ir pagalbininkų, įvaizdį ir kuriai deeskalavimas yra esminė strategija, Prancūzijos policija yra sąmoningai tvirta. Tai skatina politika, teigia politologas Jobardas. Kai buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy buvo vidaus reikalų ministras, jis kartą pasakė: „Policija turėtų terorizuoti teroristus ir gąsdinti nusikaltėlius“.

Pats Paryžiaus priemiestyje gyvenantis Jobardas jau seniai susiduria su policijos smurtu ir šiuo metu yra geidžiamas pokalbio partneris. Pasak jo, Prancūzijos policijos pareigūnų elgesys pasižymėjo „smurtu ir atšiaurumu“, ypač prieš ne prancūzus priemiesčiuose. Rasizmo problemos negalima atmesti iš anksto. Prie ko tai veda, galima matyti iš skaičių. Vien šiais metais nuo policijos šūvių automobilyje žuvo 15 žmonių, įskaitant 17-metį Nahelį, kurio mirtis sukėlė riaušes. Per Geltonųjų liemenių protestus 2018 ir 2019 metais 25 žmonės neteko akių nuo policijos guminių kulkų. Jobardas sako: „Kai kurie jaunuoliai Prancūzijoje atsiriboja nuo visuomenės dėl savo patirties su policija, to negalima lyginti su Vokietija“.

Vokietijoje taip pat kalbama apie policijos smurtą, bet jau kitu lygmeniu. Pernai nuo policijos pareigūnų šūvių iš viso žuvo dešimt žmonių. Neseniai mirusio „Stuttgart 21“ demonstranto Dietricho Wagnerio nuotrauka, kai iš akių bėga kraujas, įsiliejo į kolektyvinę sąmonę, nes buvo tokia neįprasta.

Policijos pareigūnų rasizmas taip pat yra problema Vokietijoje. Federalinės vidaus reikalų ministerijos finansuojamas tyrimas, kurio kol kas turimi tik tarpiniai rezultatai, daro išvadą, kad bent jau tai nėra struktūrinė problema. Pernai Federalinės kriminalinės policijos biuro atliktame tyrime kas ketvirtas respondentas teigė, kad policija yra veikiama išankstinių nusistatymų ir nevienodai elgiasi su vokiečiais ir užsieniečiais. Ir atvirkščiai, vis daugiau pranešimų iš pagalbos tarnybų skundžiasi pagarbos stoka tam tikrose aplinkose.

Prancūzija verta dėmesio

Nepaisant visų skirtumų, Vokietijos diskusijose žvilgsnis į Prancūziją nėra neproduktyvus. Tai, kad neramumus ten galima paaiškinti ir situacija darbo rinkoje bei būsto situacija, atskleidžia ir šioje šalyje išliekantis aukštas migracijos lygis. Daugelis savivaldybių jau dabar vos pajėgia apgyvendinti atvykstančius žmones. Švietimo sistemos iššūkiai yra didžiuliai. „Turime suteikti žmonėms struktūras, kad jie nebūtų verčiami į nelegalumą, kaip Prancūzijoje“, – sako konfliktų tyrinėtojas Beckeris. „Švietimo ir mokymo finansavimas yra ekonomiškai pigesnis, nei nedarbo finansavimas – jau nekalbant apie moralinį aspektą“.

Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus reikalų ministras Herbertas Reulis (CDU) neseniai iškėlė kitus prioritetus, palyginti su laikraščiu „Bild“. Kad ir kaip skirtinga padėtis Prancūzijoje: svarbu „anksti pradėti nuo subkultūrų formavimosi ir žmonių atsijungimo“. Kilus riaušėms, tokioms, kaip neseniai Rūro srityje, turite „nedelsdami imtis nuoseklių veiksmų, kad ištisos miesto dalys tam tikru momentu nebūtų prarastos“. Politologas Jobardas pabrėžia: „Turi išlikti sprendimas, kad policijos pareigūnai veikia labiau, kaip socialiniai darbuotojai, o ne kaip įstatymų vykdytojai, kad neprarastų ryšio su žmonėmis – Prancūzijoje tam daug kur jau per vėlu.

Kalbant apie tai, ar nuotraukos iš Paryžiaus taip pat gali būti įsivaizduojamos Berlyne, reikėtų atsižvelgti į kai ką kitą. Prancūzai didžiuojasi sėkmingais sukilimais savo istorijoje ir nuolat maištauja prieš centrinę valstybę. Net tada, kai profsąjungos ragina protestuoti, smurtas yra, tik mažesnis. Dabartinės riaušės tikriausiai irgi tokios: labai prancūziškos."

Vokietijai dabar gręsia ta pati deindustrializacija, kaip Prancūzijoje. Kaip ir Lietuvoje, Vokietijos valdžia bando kištis ir atjunkyti verslus nuo didžiulės Kinijos rinkos. Mūsų verslai daugiausia pririšti prie Vokietijos rinkos. Todėl deindustrializacija palies ir mus. Lietuvoje gabus, bet neturtingas, jaunimas  negali studijuoti nemokamai, jei bando, tai atiduodamas antstoliams iki gyvenimo pabaigos. Šie gabūs jauni žmonės ieškos išeities. Deja, tai gali liūdnai baigtis Lietuvos valstybei.