Laikas ponui Kubiliui ir mūsų mokslininkams bei verslininkams sukurti Lietuvos ūkio vystymo viziją. Tai leistų sukoncentruoti kadrų ruošimo resursus strateginėse Lietuvai srityse. Tikėtis, kad mokiniai, bėgiojantys su krepšeliais, padarys šį darbą už mus, yra nusikalstamas naivumas. Atidėliojant tokį tiesioginį problemos sprendimą, sumažėja mūsų verslo, maitinančio visą valstybę, galimybės išgyventi.
" Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 04 06 / 11:13 /
Olga Suprun
Seime nagrinėjamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas, kuriam jau pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, laukia Seimo narių palaiminimo. Būtent su MSĮ projekto priėmimu yra siejama aukštojo mokslo reforma.
Jos sėkmė arba nesėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo kiekvienos įstatymo punkto formuluotės bei jas aiškinančių poįstatyminių aktų.
Tuo metu viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria
visi, tačiau reformą įkūnijantis parengtas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.
Su reforma siejamos viltys
Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota – bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos, arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas;
studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga; bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia;
bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą; bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės;
bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41 str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.
Numatytos pertvarkos prioritetas – studijų paklausa
Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas remiasi laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, kurią lemtų laisvas studentų pasirinkimas stojant studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja pilna ir objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.
Tuo metu pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis esti neišmanymo įkaitas. Kaip žinia, objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Užtat gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai besiremia tik marketingo gudrybėmis.
Pasak reformatorių, studentų, įvardinamų kaip švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turėsiantis nulemti sprendimą apie konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, tuo tarpu populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.
Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas, ir taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą. Tačiau, viena vertus, yra nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, o kita vertus, negalima studijų kokybės beatodariškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios kinietiškos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos esti kokybiškos.
Žinoma, šiuo konkrečiu atveju, studentų krepšeliai 21 tūkstančiui geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti, tačiau kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.
Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims ženkliai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių. Ir šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau...
Finansavimas skirstant krepšelius – invazija į universitetų autonomiją
Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokylą.
Šis krepšelių kiekis bus kas kart koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir Valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškrapo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams – geras mokymasis tampa finansinių Valstybės pajėgumų įkaitu.
Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetenktų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos studentams keliamus reikalavimus.
Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, verstų aukštąsias mokyklas marketingo vingrybių pagalba vilioti krepšelius gavusius studentus, siekiant papildyti savo biudžetus.
Tačiau, kaip žinia, egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo, originalumo, nei motyvacijos studijuoti. Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė.
Taigi, siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų, aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie aukštosios mokyklos manymu geriausiai atitinka studentams keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus, žingeidžius ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.
Gera pradžia – pusė darbo
Liaudies išmintis teigia „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo Ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms jų tikrąjį statusą atitinkantį vardą. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose?
Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.
Naujasisi MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į savo lėšomis studijuojančius ir studijuojančius Valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.
Studentų solidarumo fiasko
Kaip bebūtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgas ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.
Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtus pažadus apie šviesią kokybiškų studijų ateitį ir kaip mąsalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti pilną studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats...
Šiame straipsnyje išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad gerb.
Ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams Valstybės interesams ir jos žmonėms.
Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problemėlė – prekybos centruose jų neparduoda... " (1)
1. Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 m. balandžio 6 d., pirmadienis
2009 m. balandžio 5 d., sekmadienis
Reforma neatitinka Konstitucijos normų
| "Kiek valdžiai reikia demokratijos? | ||||||||||||||
 | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
2009 m. balandžio 3 d., penktadienis
Reforma remiasi tik emocijomis
Gamta nemėgsta tuštumos. Atsimenate, kaip mes piktinomės ir kovojom su rusais, bandančiais padėti studijuoti mūsų policininkams. Tada dar galėjome atsilaikyti, nes turėjome savo universitetus. O jeigu juos privatizuosime ir sunaikinsime? Regione bus didelis nepatenkintas studijų vietoje poreikis. Rusai ir vėl jį patenkins. Mes neturėsime nieko atsakymui. Basanavičius gal net apsivertė kape, sužinojęs Steponavičiaus planus. Kur jūs, lietuvių kalbos, kultūros ir tautos saugotojai? Kur mūsų dvasios milžinai?
Tikrai naudingas žemiau cituojamas straipsnis (1). Juk sunku suprasti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.
Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.
Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.
1. "Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai
2009 04 03 / 13:12 /
Išsiųsti nuorodą
Versija spausdinimui
(3) Skaityti komentarus
J. Špakauskas.
Paskutiniosiomis kovo dienomis laimingieji turėjo galimybę stebėti demokratijos stiprėjimo rodiklius pačiame Europos centre (na, beveik centre) – Europos aikštėje. Studentų savivaldų atstovai, aukščiausi šalies vadovai, intelektualai ir moksleivių organizacijos susirinko išreikšti savo pilietinės pozicijos aukštojo mokslo reformos klausimu.
Nuomonių įvairovę ir požiūrių toleranciją garantavo antireformistų atstovai, susirinkusiuosius išmokę vienos nepamirštamos pamokos. Bet apie tai vėliau. Kantrybės.
Daugelyje metų šalyje vyko diskusijos apie tai, kokio aukštojo mokslo Lietuvai reikia. Daug diskutuota ir, rodės, jau visų įtikėta, jog aukštojo mokslo situacija šalyje yra kritinėje padėtyje ir jai reikia, jei ne Vakarietiškos transplantacijos, tai bent lietuviškos defibriliacijos.
Pasak neseniai pateiktos Pasaulio banko ataskaitos, Lietuvos mokslo ir studijų būklė yra visiškai nepatenkinama, o pagal pasiekimus bei lėšų naudojimo efektyvumą mūsų šalis užima paskutiniąsias vietas tarptautinių rezultatų lentelėse.
Taigi vertinant tiek objektyviais, tiek subjektyviais kriterijais, situacijoje, kurioje atsidūrėme, negalime likti. Džiugina bent jau tai, kad su tuo, rodos, sutinka tiek reformistai, tiek antireformistai.
Nesutarimai prasideda tuoj po to, kai imama tartis, kaip pakelti Lietuvos aukštojo mokslo lygį, optimaliai naudojant esamą finansavimą, nešvaistant jo administravimo kaštams, bet tuo pačiu nepaminant esminių aukštojo mokslo prieinamumo tikslų.
Pastarasis teiginys ir (visiškai nepagrįsti!) nuogąstavimai dėl Konstitucijos garantijų atėmimo Lietuvoje cituojamas dažniau, nei Koranas islamo šalyse. Analogija tiksli tuo, kad nė vienu atveju nesiremiama objektyviomis žiniomis ir paprasčiausiu išmanymu. Ar kada skaitėte Konstituciją?
Nemokamo aukštojo mokslo absurdas
Sako, kapitalistinėje santvarkoje nieko nėra nemokama – viskas yra įkainojama, taigi viskas parduodama, kone nebelieka nieko tikra.
Su tuo niekuomet nesutikau ir tikiuosi niekuomet nesutikti, nes žmogaus gyvenimą privalo grįsti dalykai, ant kurių neuždedama etiketė su juodu skaičiumi viduryje. Tačiau mūsų gyvenime apstu dalykų, kurie turi (ir privalo turėti) konkrečią piniginę išraišką, nes tik tokiu būdu galime suvokti, ne tik tų dalykų kainą, bet ir konkrečią jų vertę.
Niekuomet nemokėjęs už aukštąjį mokslą, paradoksalu, visuomet pasisakiau už mokamas studijas bent jau daliai besimokančiųjų.
Puikiai prisimenu, kaip reikėjo pasiraitojus rankoves sunkiai bei sąžiningai mokytis tam, kad už mokslą, kurio kokybe aš, žinoma, nesu patenkintas, man neteko mokėti nė cento.
Nesunku nuspėti, kodėl kaip pilietis piktinuosi tuo, kad mokesčių pavidalu turiu mokėti už studijas tų, kuriems aukštasis mokslas tėra tapantinamas su diplomu, kuris, savo ruožtu, yra tik primityvių norų tenkinimas, siekis smagiai prastumti laiką ar tramplinas ilgam, o gal ir visam laikui pasprukti į užsienį.
Piktinuosi ir faktu, kad aukštasis mokslas šalyje yra perkamas ir parduodamas. Pirkimo – pardavimo sandoris Lietuvoje, kitaip nei garsiose Rusijos (ir kitų šalių) akademijose, trunka ne penkiolika minučių, o ketverius, rečiau šešerius ir daugiau metų.
Šis amoralus sandoris atliekamas universitetų bei kolegijų auditorijose, katedrų vedėjų, dekanų, darbų gynimo kabinetuose. Ir kaina čia suskaidyta dalimis it kokia išperkamoji nuoma – aukštasis mokslas juk ne koks brangus automobilis, minkštomis odos sėdynėmis, už jį nemokėsi brangiai ir iškart. Gaila.
Piktinuosi ir faktu, kad kai kuriose valstybinėse aukštosiose mokyklose, katedrų vedėjų lygmenyje, studentų srauto rašto darbų padalijimas perpus į dvi krūvas – išlaikiusieji ir neišlaikiusieji (už mokestį turėsiantys perlaikyti) – yra visiška norma. Kaip ir piktinuosi faktu, kad vis dar šaltu veidu drįstama publikuoti skelbimą, siūlant kursinio, bakalauro, magistro darbų rašymo paslaugas ar ieškoma tokių paslaugų tiekėjų. Mažų mažiausiai skandalinga, kad cinamono lazdelių prekybos centre randama sunkiau.
Piktinuosi ir faktu, kad studentas, užuot reikalavęs kokybiško dėstymo, džiūgauja paskaitas „užmiršusiu“ dėstytoju, sistemingai trumpinama paskaitos trukme, visiškai ignoruoja atmestiną, dažnai ir įžūliai arogantišką požiūrį ne tik į dėstomą dalyką, bet, visų pirma, kolegą studentą. Bet juk gavai už dyką, tai ir džiaukis. Dar ir tą atims.
Pretenzijos priimamos tik iš tų „klientų“, kurie už prekę susimokėjo.
Gana iškalbinga tampa ta banali patarlė „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. O dovanojama ne tik gabiausiems, neretai dovanojama visiškiems vidutiniokams.
Galbūt būtent dėlto atsidūrėmė padėtyje, kai aukštąjį mokslą gavusieji be jokių emocijų užjūriuose plauna grindis bei kepa picas, nes su aukštuoju mokslu (ypač universitetiniu) Lietuvoje nėra siejama jokia sakrali pagarba, nors ir dažnai kalbose pabrėžiamas studijų „šventumas“.
Studijų prieinamumas
Siūlomo Mokslo ir studijų įstatymo kritikai teigia, kad įstatymo priėmimas apribotų aukštojo mokslo prieinamumą šalyje, mokslas taptų grynai elitistinis, o periferijos gyventojams liktų tik svajingu nepasiekiamu miražu.
Nekalbama nei apie tūkstančius studijų krepšelių (jau šį rugsėjį sudarysiančių galimybę visiškai nemokamai studijuoti dusyk daugiau jaunuolių, nei pernai), nei apie valstybės remiamų paskolų sistemą (paremtą lanksčiais paskolų grąžinimo terminais bei 4,5% mažesnėmis, nei komercinių bankų palūkanomis) tiems, kuriems nepavyks pasiekti mokslo aukštumų.
Drauge su kuriama paskolų sistema galbūt keisis ir žmonių suvokimas, kad pasirinkimas „studijos ar darbas“ yra esminis, pasirenkant veikiau vieną iš, nei abu dalykus. Studijos dirbant praranda didžiulę dalį savo kokybės, nors sunku būtų prieštarauti, kad išgyventi iš studento stipendijos negalėtų nė žvirblis (neveltui žargoniškai stipendija vadinama „stipke“ – tik pastipti iš jos ir galima).
Dar daugiau, modernus šiandienos studentas jau seniai pamiršo keptų bulvių su kefyru skonį, daugelis dabartinių studentų net ir jo nežino. Visuomet sakiau, jog norint įsitikinti, kokie „skurdūs“ mūsų studentai reikia pažiūrėti į cigaretes, kurios rūkomos, batus, kurie avimi, skeptiškiausieji turėtų nuvykti į bet kurio universiteto automobilių aikštelę (radę vietą automobiliui pasistatyti informuokite mane el. paštu).
Netikiu, kad po reformos studijos taps nei daugiau, nei mažiau prieinamos: gabieji už mokslą nemokės, prasčiau paruošti (galbūt periferijos gyventojai, turintys prastesnes sąlygas), turės galimybę savo studijas apmokėti skolintais pinigais, visą save dedikuojant studijoms, tokiu būdu po dvejų metų perimant kito besimokančiojo krepšelį, o gal ir patenkant tarp 10% tų laimingųjų absolventų, kurių išlaidas padengs valstybė.
Konkurencija ir studijų krepšelis
Vienas esminių reformos tikslų – realios konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų įvedimas. Konkurenciją skatinti turėtų prieštaringai vertinamas studijų krepšelis, veikiantis panašiai, kaip ir moksleivio krepšelis, prieš keletą metų įvestas šalies bendrojo lavinimo mokyklose.
Studijų krepšelio esmė gan paprasta – pagal brandos egzaminų rezultatus, kiek mažiau pagal metinius dalykų įvertinimus (visiškai taip pat, kaip ir anksčiau), abiturientai stos į vieną iš kone nesuskaičiuojamos galybės aukštųjų valstybinių (ir privačių) aukštųjų mokyklų Lietuvoje.
Sėkmingai mokyklą baigęs ir studijų krepšelį gavęs abiturientas galės studijuoti visiškai nemokamai vienoje iš valstybinių aukštųjų mokyklų. Didžioji inovacija yra ta, kad studijų krepšelį galima bus atsinešti ir į privačią aukštąją mokyklą, kur neretai esama geresnės infrastruktūros, profesionalesnių dėstytojų, mažesnių studentų grupių, lankstesnės studijų sistemos. Gana tiksli analogija būtų Lietuvos gyventojams suteikta galimybė už Valstybinės ligonių kasos skiriamas lėšas gydytis tiek valstybinėje, tiek privačioje gydymo įstaigoje.
Studijų krepšelį, kuris sudarys nuo 4031 litų iki 18854 litų per metus universitetuose (atitinkamai nuo 3361 litų iki 15504 litų kolegijose), įstojęs studentas atsineš į aukštąją mokyklą. Čia ir slypi visas aukštojo mokslo reformos dieglys – krepšelį potencialiai galintis gauti abiturientas rinksis geriausią, jo manymu, aukštąją mokyklą, o nepopuliariosios, ypač silpnieji universitetai (jie labai puikiai matomi), atsidurs ties bankroto riba.
Tiesa, esama ir kito kelio – aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos, Švietimo ir mokslo ministerijos žargonu, arba universitetų jungimosi, žmonių kalba. Išpūstą aukštųjų mokyklų tinklą gerai iliustruoja Norvegijos Karalystės pavyzdys – daugiau, kaip milijonu gyventojų už Lietuvą turinčioje valstybėje yra 5 valstybiniai universitetai, Lietuvoje jų yra 15.
Tačiau vos prabilus apie aukštųjų mokyklų jungimąsi pasirodo, kokia velniškai įtakinga yra akademinė nomenklatūra arba, kaip aš ją „malonybiškai“ vadinu – „akademinė mafija“.
„Akademinei mafijai“ aukštųjų mokyklų stambėjimas, kuris yra neišvengiamas, nors ir skausmingas procesas, reikš vadovaujamų postų, taigi ne tik pajamų (galų gale, į gatvę niekas nebus išmestas), bet, svarbiausia, statuso praradimą. Neišvengiamas bus ir kai kurių studijų programų uždarymas, kuomet nebebus toleruojamos, pavyzdžiui, buhalterijos studijos universitetinėje aukštojoje mokykloje, nesuskaičiuojamos pedagoginės studijos, doktorantūros programos, katedroje nedėstant nė vienam profesoriui ir taip be galo.
Studijų krepšelis karštai kritikuojamas pasitelkiant argumentą, jog specialybių poreikį rinkoje nustatys studentas „krepšelininkas“ ir nuoširdžiai nuogąstaujama, jog norima keisti ydingą iki šiol galiojusią praktiką, kai specialybių poreikį nustatydavo geriausi lobistai ministerijos, vyriausybės koridoriuose bei priėmimo į aukštąsias mokyklas skyriuose, priimant visus iš eilės. Laisvosios rinkos baubų neretai bijoma, nes rinkos mechanizmai verčia sunkiai ir nuosekliai dirbti.
Studijų krepšelis ir gan skeptiškai vertinamas jo konkurencinis potencialas jau parodė savo efektyvumą – kone visuose valstybiniuose universitetuose jaučiamas didelis sujudimas bei nerimas, nes puikiai suprantama, kad prasidėjus priėmimui į 2009/2010 mokslo metus kai kurie universitetai susidurs su milžiniškomis problemomis.
Tačiau studijų krepšelis turėtų padidinti konkurenciją ne tik tarp aukštųjų mokyklų (kas jau įvyko), tačiau ir pačių būsimųjų studentų, kai bus kovojama dėl tų specialybių, į kurias tikrai norima įstoti, o ne tik į tas, į kurias įstoti paprasta. Galbūt tokiu atveju pamiršime tokius anekdotus, kaip kad „pagal atliktą apklausą galima tvirtai teigti, jog 65% psichologijos kurso studenčių tikisi ištekėti iš meilės, 33% – pagal išskaičiavimą ir tik 2% ruošiasi dirbti psichologėmis“.
Universitetų valdymo pokyčiai
Aukštojo mokslo pertvarka bus keičiamas ir universiteto valdymo modelis. Juo siekiama taisyti neretai korupcinę, o dažnai ir visiškai supuvusią klaninę aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, valdymo tradiciją.
Reforma numato, kad universitetų rektorius rinks nebe Senatai, o universitetų tarybos, kurių funkcijos bus išplėstos, o dalį narių skirs Švietimo ir mokslo ministerija, dalis bus skiriama bendru aukštosios mokyklos ir ministerijos sutarimu, tarybos veikloje dalyvaus studentų atstovai.
Akivaizdu, kad nusistovėjusi senatų dauguma yra labai palanki kai kurių universitetų vadovams, leidžianti valdiškose įstaigose tvarkytis taip, kaip širdis (ar godulys?) diktuoja.
Gana iškalbingas Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Alvydo Pumpučio pavyzdys: 1990 m. įsteigus Lietuvos policijos akademiją, A. Pumputis buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Vėliau, 1998 m. prof. A. Pumputis buvo išrinktas Lietuvos teisės akademijos rektoriumi, o 2003 m. – Lietuvos teisės universiteto rektoriumi.
2004 m. prof. A. Pumputis paskirtas laikinai eiti MRU rektoriaus pareigas ir tais pačiais metais buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi.
Jei ne ši tiksli, viešai prieinama istorinė chronologija, būtų išties sudėtinga susigaudyti, kiek metų ir kam A. Pumputis vadovavo, nors nereikia būti nei ministerijos klerku, nei profesoriumi, jog suvoktum, kad apie jokią rotaciją ar valdymo dinamiką čia nė postringauti negalima.
MRU rektoriaus pavyzdys yra ne tik išimtinis akademinis akibrokštas, bet ir gana tiksli Lietuvos aukštojo mokslo gangrenos indikacija.
Reformos pasekmės
Visuomenei neseniai pristatyta Švietimo ir mokslo ministerijos atlikta mokslo ir studijų reformos padarinių analizė , kurioje teigiama, jog įgyvendinus reformą beveik dukart padaugėtų studentų (2008 m. – 12 tūkst. pirmakursių, o 2009 m. – 21 tūkst. pirmakursių), visiškai nemokančių už mokslą.
Analizėje pateikiama regioninė prognozė nerodo esminio vietų persiskirstymo tarp dviejų stambiausių studijų traukos centrų Vilniaus bei Kauno. Regioniniai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, anot ministerijos, turi potencialą išlaikyti pozicijas, jei tik modernizuos veiklą, kooperuosis su kitais universitetais, viešojo ir privataus sektorių atstovais.
Reikia pripažinti, kad išties gana sunku tiksliai prognozuoti, kur mus nuves vykdoma aukštojo mokslo pertvarka. Nepaisant to, privalome išlikti principingi ir sąmoningi suprasdami padėtį, kurioje atsidūrėme. Gangrenuojanti aukštojo mokslo sistema grasina supūdyti visą ateinančią kartą, kuomet jaunuomenė nekurs sistemos, o bus jos sukuriama.
Taip pat turime išlaikyti šaltą ir kritišką mąstymą, kadangi jau minėta „akademinė mafija“ bei jos lobistinis, finansinis, politinis potencialas, sugebėjo gana sėkmingai suskaldyti ne tik akademinę visuomenę, žiniasklaidą, studentus vienijančias organizacijas, bet ir labiausiai jautrią grupę – tuos, kurie jau šios vasaros pradžioje eis rinktis savo likimo.
Epilogas
Savo pasakojimą pradėjau nuo Europos centre (na, beveik centre) vykusio aukštojo mokslo reformos paramos koncerto. Tačiau dar nepapasakojau apie tuos, kurie mane įkvepė prabilti apie liūdną situaciją aukštąjame moksle.
Tikrieji Mokslo ir studijų įstatymo įkvėpėjai, tikrieji sunkios aukštojo mokslo būklės indikatoriai, tikrieji gal ir visos jau vykstančios revoliucijos ideologai, tądien su plakatais prie pat scenos stovėję aikštėje, buvo ne aukščiausi šalies vadovai, ne ryškiausi intelektualai, net ne sąmoningi, sistemos dar nesutraumuoti studentai.
Tikrieji revoliucijos aukštąjame moksle ideologai yra tamsuoliai, sužvėrėję puskvailiai, rėkiantys, besikeikiantys, ne tik kito, bet ir savęs negerbiantys, kitaip mąstančius niekinantys, šviesos bemaldaujantys.
Tikrieji reformos ideologai yra tie, kurie ne tik visuomenės autoritetus, bet, visų pirma, kažkieno tėvus, motinas, sūnus ir dukras keiksnojantys nepraustaburniai, norintys ne mokslo, o visko už dyką.
Rusiškai besikeikiantieji, bekalbantyjį atvirai kvailinantieji ir yra tikrieji vykstančios revoliucijos įkvėpėjai. Patys nė nenutuokiantys, kiek daug šios revoliucijos labui jie nuveikė.
Tik jau sutemus, sužvarbusioms kažkieno rankoms ardant sceną, manosioms lankstant didžiulį melsvą „dabar arba niekada“ plakatą galvon šmėsteli J.Baltrušaičio žodžiai: „pakelės smilgai, ne tik žmogui, reikia nusilenkti...“.
O kad ir jie tai suprastų... " ( Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai)
Tikrai naudingas žemiau cituojamas straipsnis (1). Juk sunku suprasti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.
Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.
Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.
1. "Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai
2009 04 03 / 13:12 /
Išsiųsti nuorodą
Versija spausdinimui
(3) Skaityti komentarus
J. Špakauskas.
Paskutiniosiomis kovo dienomis laimingieji turėjo galimybę stebėti demokratijos stiprėjimo rodiklius pačiame Europos centre (na, beveik centre) – Europos aikštėje. Studentų savivaldų atstovai, aukščiausi šalies vadovai, intelektualai ir moksleivių organizacijos susirinko išreikšti savo pilietinės pozicijos aukštojo mokslo reformos klausimu.
Nuomonių įvairovę ir požiūrių toleranciją garantavo antireformistų atstovai, susirinkusiuosius išmokę vienos nepamirštamos pamokos. Bet apie tai vėliau. Kantrybės.
Daugelyje metų šalyje vyko diskusijos apie tai, kokio aukštojo mokslo Lietuvai reikia. Daug diskutuota ir, rodės, jau visų įtikėta, jog aukštojo mokslo situacija šalyje yra kritinėje padėtyje ir jai reikia, jei ne Vakarietiškos transplantacijos, tai bent lietuviškos defibriliacijos.
Pasak neseniai pateiktos Pasaulio banko ataskaitos, Lietuvos mokslo ir studijų būklė yra visiškai nepatenkinama, o pagal pasiekimus bei lėšų naudojimo efektyvumą mūsų šalis užima paskutiniąsias vietas tarptautinių rezultatų lentelėse.
Taigi vertinant tiek objektyviais, tiek subjektyviais kriterijais, situacijoje, kurioje atsidūrėme, negalime likti. Džiugina bent jau tai, kad su tuo, rodos, sutinka tiek reformistai, tiek antireformistai.
Nesutarimai prasideda tuoj po to, kai imama tartis, kaip pakelti Lietuvos aukštojo mokslo lygį, optimaliai naudojant esamą finansavimą, nešvaistant jo administravimo kaštams, bet tuo pačiu nepaminant esminių aukštojo mokslo prieinamumo tikslų.
Pastarasis teiginys ir (visiškai nepagrįsti!) nuogąstavimai dėl Konstitucijos garantijų atėmimo Lietuvoje cituojamas dažniau, nei Koranas islamo šalyse. Analogija tiksli tuo, kad nė vienu atveju nesiremiama objektyviomis žiniomis ir paprasčiausiu išmanymu. Ar kada skaitėte Konstituciją?
Nemokamo aukštojo mokslo absurdas
Sako, kapitalistinėje santvarkoje nieko nėra nemokama – viskas yra įkainojama, taigi viskas parduodama, kone nebelieka nieko tikra.
Su tuo niekuomet nesutikau ir tikiuosi niekuomet nesutikti, nes žmogaus gyvenimą privalo grįsti dalykai, ant kurių neuždedama etiketė su juodu skaičiumi viduryje. Tačiau mūsų gyvenime apstu dalykų, kurie turi (ir privalo turėti) konkrečią piniginę išraišką, nes tik tokiu būdu galime suvokti, ne tik tų dalykų kainą, bet ir konkrečią jų vertę.
Niekuomet nemokėjęs už aukštąjį mokslą, paradoksalu, visuomet pasisakiau už mokamas studijas bent jau daliai besimokančiųjų.
Puikiai prisimenu, kaip reikėjo pasiraitojus rankoves sunkiai bei sąžiningai mokytis tam, kad už mokslą, kurio kokybe aš, žinoma, nesu patenkintas, man neteko mokėti nė cento.
Nesunku nuspėti, kodėl kaip pilietis piktinuosi tuo, kad mokesčių pavidalu turiu mokėti už studijas tų, kuriems aukštasis mokslas tėra tapantinamas su diplomu, kuris, savo ruožtu, yra tik primityvių norų tenkinimas, siekis smagiai prastumti laiką ar tramplinas ilgam, o gal ir visam laikui pasprukti į užsienį.
Piktinuosi ir faktu, kad aukštasis mokslas šalyje yra perkamas ir parduodamas. Pirkimo – pardavimo sandoris Lietuvoje, kitaip nei garsiose Rusijos (ir kitų šalių) akademijose, trunka ne penkiolika minučių, o ketverius, rečiau šešerius ir daugiau metų.
Šis amoralus sandoris atliekamas universitetų bei kolegijų auditorijose, katedrų vedėjų, dekanų, darbų gynimo kabinetuose. Ir kaina čia suskaidyta dalimis it kokia išperkamoji nuoma – aukštasis mokslas juk ne koks brangus automobilis, minkštomis odos sėdynėmis, už jį nemokėsi brangiai ir iškart. Gaila.
Piktinuosi ir faktu, kad kai kuriose valstybinėse aukštosiose mokyklose, katedrų vedėjų lygmenyje, studentų srauto rašto darbų padalijimas perpus į dvi krūvas – išlaikiusieji ir neišlaikiusieji (už mokestį turėsiantys perlaikyti) – yra visiška norma. Kaip ir piktinuosi faktu, kad vis dar šaltu veidu drįstama publikuoti skelbimą, siūlant kursinio, bakalauro, magistro darbų rašymo paslaugas ar ieškoma tokių paslaugų tiekėjų. Mažų mažiausiai skandalinga, kad cinamono lazdelių prekybos centre randama sunkiau.
Piktinuosi ir faktu, kad studentas, užuot reikalavęs kokybiško dėstymo, džiūgauja paskaitas „užmiršusiu“ dėstytoju, sistemingai trumpinama paskaitos trukme, visiškai ignoruoja atmestiną, dažnai ir įžūliai arogantišką požiūrį ne tik į dėstomą dalyką, bet, visų pirma, kolegą studentą. Bet juk gavai už dyką, tai ir džiaukis. Dar ir tą atims.
Pretenzijos priimamos tik iš tų „klientų“, kurie už prekę susimokėjo.
Gana iškalbinga tampa ta banali patarlė „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. O dovanojama ne tik gabiausiems, neretai dovanojama visiškiems vidutiniokams.
Galbūt būtent dėlto atsidūrėmė padėtyje, kai aukštąjį mokslą gavusieji be jokių emocijų užjūriuose plauna grindis bei kepa picas, nes su aukštuoju mokslu (ypač universitetiniu) Lietuvoje nėra siejama jokia sakrali pagarba, nors ir dažnai kalbose pabrėžiamas studijų „šventumas“.
Studijų prieinamumas
Siūlomo Mokslo ir studijų įstatymo kritikai teigia, kad įstatymo priėmimas apribotų aukštojo mokslo prieinamumą šalyje, mokslas taptų grynai elitistinis, o periferijos gyventojams liktų tik svajingu nepasiekiamu miražu.
Nekalbama nei apie tūkstančius studijų krepšelių (jau šį rugsėjį sudarysiančių galimybę visiškai nemokamai studijuoti dusyk daugiau jaunuolių, nei pernai), nei apie valstybės remiamų paskolų sistemą (paremtą lanksčiais paskolų grąžinimo terminais bei 4,5% mažesnėmis, nei komercinių bankų palūkanomis) tiems, kuriems nepavyks pasiekti mokslo aukštumų.
Drauge su kuriama paskolų sistema galbūt keisis ir žmonių suvokimas, kad pasirinkimas „studijos ar darbas“ yra esminis, pasirenkant veikiau vieną iš, nei abu dalykus. Studijos dirbant praranda didžiulę dalį savo kokybės, nors sunku būtų prieštarauti, kad išgyventi iš studento stipendijos negalėtų nė žvirblis (neveltui žargoniškai stipendija vadinama „stipke“ – tik pastipti iš jos ir galima).
Dar daugiau, modernus šiandienos studentas jau seniai pamiršo keptų bulvių su kefyru skonį, daugelis dabartinių studentų net ir jo nežino. Visuomet sakiau, jog norint įsitikinti, kokie „skurdūs“ mūsų studentai reikia pažiūrėti į cigaretes, kurios rūkomos, batus, kurie avimi, skeptiškiausieji turėtų nuvykti į bet kurio universiteto automobilių aikštelę (radę vietą automobiliui pasistatyti informuokite mane el. paštu).
Netikiu, kad po reformos studijos taps nei daugiau, nei mažiau prieinamos: gabieji už mokslą nemokės, prasčiau paruošti (galbūt periferijos gyventojai, turintys prastesnes sąlygas), turės galimybę savo studijas apmokėti skolintais pinigais, visą save dedikuojant studijoms, tokiu būdu po dvejų metų perimant kito besimokančiojo krepšelį, o gal ir patenkant tarp 10% tų laimingųjų absolventų, kurių išlaidas padengs valstybė.
Konkurencija ir studijų krepšelis
Vienas esminių reformos tikslų – realios konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų įvedimas. Konkurenciją skatinti turėtų prieštaringai vertinamas studijų krepšelis, veikiantis panašiai, kaip ir moksleivio krepšelis, prieš keletą metų įvestas šalies bendrojo lavinimo mokyklose.
Studijų krepšelio esmė gan paprasta – pagal brandos egzaminų rezultatus, kiek mažiau pagal metinius dalykų įvertinimus (visiškai taip pat, kaip ir anksčiau), abiturientai stos į vieną iš kone nesuskaičiuojamos galybės aukštųjų valstybinių (ir privačių) aukštųjų mokyklų Lietuvoje.
Sėkmingai mokyklą baigęs ir studijų krepšelį gavęs abiturientas galės studijuoti visiškai nemokamai vienoje iš valstybinių aukštųjų mokyklų. Didžioji inovacija yra ta, kad studijų krepšelį galima bus atsinešti ir į privačią aukštąją mokyklą, kur neretai esama geresnės infrastruktūros, profesionalesnių dėstytojų, mažesnių studentų grupių, lankstesnės studijų sistemos. Gana tiksli analogija būtų Lietuvos gyventojams suteikta galimybė už Valstybinės ligonių kasos skiriamas lėšas gydytis tiek valstybinėje, tiek privačioje gydymo įstaigoje.
Studijų krepšelį, kuris sudarys nuo 4031 litų iki 18854 litų per metus universitetuose (atitinkamai nuo 3361 litų iki 15504 litų kolegijose), įstojęs studentas atsineš į aukštąją mokyklą. Čia ir slypi visas aukštojo mokslo reformos dieglys – krepšelį potencialiai galintis gauti abiturientas rinksis geriausią, jo manymu, aukštąją mokyklą, o nepopuliariosios, ypač silpnieji universitetai (jie labai puikiai matomi), atsidurs ties bankroto riba.
Tiesa, esama ir kito kelio – aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos, Švietimo ir mokslo ministerijos žargonu, arba universitetų jungimosi, žmonių kalba. Išpūstą aukštųjų mokyklų tinklą gerai iliustruoja Norvegijos Karalystės pavyzdys – daugiau, kaip milijonu gyventojų už Lietuvą turinčioje valstybėje yra 5 valstybiniai universitetai, Lietuvoje jų yra 15.
Tačiau vos prabilus apie aukštųjų mokyklų jungimąsi pasirodo, kokia velniškai įtakinga yra akademinė nomenklatūra arba, kaip aš ją „malonybiškai“ vadinu – „akademinė mafija“.
„Akademinei mafijai“ aukštųjų mokyklų stambėjimas, kuris yra neišvengiamas, nors ir skausmingas procesas, reikš vadovaujamų postų, taigi ne tik pajamų (galų gale, į gatvę niekas nebus išmestas), bet, svarbiausia, statuso praradimą. Neišvengiamas bus ir kai kurių studijų programų uždarymas, kuomet nebebus toleruojamos, pavyzdžiui, buhalterijos studijos universitetinėje aukštojoje mokykloje, nesuskaičiuojamos pedagoginės studijos, doktorantūros programos, katedroje nedėstant nė vienam profesoriui ir taip be galo.
Studijų krepšelis karštai kritikuojamas pasitelkiant argumentą, jog specialybių poreikį rinkoje nustatys studentas „krepšelininkas“ ir nuoširdžiai nuogąstaujama, jog norima keisti ydingą iki šiol galiojusią praktiką, kai specialybių poreikį nustatydavo geriausi lobistai ministerijos, vyriausybės koridoriuose bei priėmimo į aukštąsias mokyklas skyriuose, priimant visus iš eilės. Laisvosios rinkos baubų neretai bijoma, nes rinkos mechanizmai verčia sunkiai ir nuosekliai dirbti.
Studijų krepšelis ir gan skeptiškai vertinamas jo konkurencinis potencialas jau parodė savo efektyvumą – kone visuose valstybiniuose universitetuose jaučiamas didelis sujudimas bei nerimas, nes puikiai suprantama, kad prasidėjus priėmimui į 2009/2010 mokslo metus kai kurie universitetai susidurs su milžiniškomis problemomis.
Tačiau studijų krepšelis turėtų padidinti konkurenciją ne tik tarp aukštųjų mokyklų (kas jau įvyko), tačiau ir pačių būsimųjų studentų, kai bus kovojama dėl tų specialybių, į kurias tikrai norima įstoti, o ne tik į tas, į kurias įstoti paprasta. Galbūt tokiu atveju pamiršime tokius anekdotus, kaip kad „pagal atliktą apklausą galima tvirtai teigti, jog 65% psichologijos kurso studenčių tikisi ištekėti iš meilės, 33% – pagal išskaičiavimą ir tik 2% ruošiasi dirbti psichologėmis“.
Universitetų valdymo pokyčiai
Aukštojo mokslo pertvarka bus keičiamas ir universiteto valdymo modelis. Juo siekiama taisyti neretai korupcinę, o dažnai ir visiškai supuvusią klaninę aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, valdymo tradiciją.
Reforma numato, kad universitetų rektorius rinks nebe Senatai, o universitetų tarybos, kurių funkcijos bus išplėstos, o dalį narių skirs Švietimo ir mokslo ministerija, dalis bus skiriama bendru aukštosios mokyklos ir ministerijos sutarimu, tarybos veikloje dalyvaus studentų atstovai.
Akivaizdu, kad nusistovėjusi senatų dauguma yra labai palanki kai kurių universitetų vadovams, leidžianti valdiškose įstaigose tvarkytis taip, kaip širdis (ar godulys?) diktuoja.
Gana iškalbingas Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Alvydo Pumpučio pavyzdys: 1990 m. įsteigus Lietuvos policijos akademiją, A. Pumputis buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Vėliau, 1998 m. prof. A. Pumputis buvo išrinktas Lietuvos teisės akademijos rektoriumi, o 2003 m. – Lietuvos teisės universiteto rektoriumi.
2004 m. prof. A. Pumputis paskirtas laikinai eiti MRU rektoriaus pareigas ir tais pačiais metais buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi.
Jei ne ši tiksli, viešai prieinama istorinė chronologija, būtų išties sudėtinga susigaudyti, kiek metų ir kam A. Pumputis vadovavo, nors nereikia būti nei ministerijos klerku, nei profesoriumi, jog suvoktum, kad apie jokią rotaciją ar valdymo dinamiką čia nė postringauti negalima.
MRU rektoriaus pavyzdys yra ne tik išimtinis akademinis akibrokštas, bet ir gana tiksli Lietuvos aukštojo mokslo gangrenos indikacija.
Reformos pasekmės
Visuomenei neseniai pristatyta Švietimo ir mokslo ministerijos atlikta mokslo ir studijų reformos padarinių analizė , kurioje teigiama, jog įgyvendinus reformą beveik dukart padaugėtų studentų (2008 m. – 12 tūkst. pirmakursių, o 2009 m. – 21 tūkst. pirmakursių), visiškai nemokančių už mokslą.
Analizėje pateikiama regioninė prognozė nerodo esminio vietų persiskirstymo tarp dviejų stambiausių studijų traukos centrų Vilniaus bei Kauno. Regioniniai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, anot ministerijos, turi potencialą išlaikyti pozicijas, jei tik modernizuos veiklą, kooperuosis su kitais universitetais, viešojo ir privataus sektorių atstovais.
Reikia pripažinti, kad išties gana sunku tiksliai prognozuoti, kur mus nuves vykdoma aukštojo mokslo pertvarka. Nepaisant to, privalome išlikti principingi ir sąmoningi suprasdami padėtį, kurioje atsidūrėme. Gangrenuojanti aukštojo mokslo sistema grasina supūdyti visą ateinančią kartą, kuomet jaunuomenė nekurs sistemos, o bus jos sukuriama.
Taip pat turime išlaikyti šaltą ir kritišką mąstymą, kadangi jau minėta „akademinė mafija“ bei jos lobistinis, finansinis, politinis potencialas, sugebėjo gana sėkmingai suskaldyti ne tik akademinę visuomenę, žiniasklaidą, studentus vienijančias organizacijas, bet ir labiausiai jautrią grupę – tuos, kurie jau šios vasaros pradžioje eis rinktis savo likimo.
Epilogas
Savo pasakojimą pradėjau nuo Europos centre (na, beveik centre) vykusio aukštojo mokslo reformos paramos koncerto. Tačiau dar nepapasakojau apie tuos, kurie mane įkvepė prabilti apie liūdną situaciją aukštąjame moksle.
Tikrieji Mokslo ir studijų įstatymo įkvėpėjai, tikrieji sunkios aukštojo mokslo būklės indikatoriai, tikrieji gal ir visos jau vykstančios revoliucijos ideologai, tądien su plakatais prie pat scenos stovėję aikštėje, buvo ne aukščiausi šalies vadovai, ne ryškiausi intelektualai, net ne sąmoningi, sistemos dar nesutraumuoti studentai.
Tikrieji revoliucijos aukštąjame moksle ideologai yra tamsuoliai, sužvėrėję puskvailiai, rėkiantys, besikeikiantys, ne tik kito, bet ir savęs negerbiantys, kitaip mąstančius niekinantys, šviesos bemaldaujantys.
Tikrieji reformos ideologai yra tie, kurie ne tik visuomenės autoritetus, bet, visų pirma, kažkieno tėvus, motinas, sūnus ir dukras keiksnojantys nepraustaburniai, norintys ne mokslo, o visko už dyką.
Rusiškai besikeikiantieji, bekalbantyjį atvirai kvailinantieji ir yra tikrieji vykstančios revoliucijos įkvėpėjai. Patys nė nenutuokiantys, kiek daug šios revoliucijos labui jie nuveikė.
Tik jau sutemus, sužvarbusioms kažkieno rankoms ardant sceną, manosioms lankstant didžiulį melsvą „dabar arba niekada“ plakatą galvon šmėsteli J.Baltrušaičio žodžiai: „pakelės smilgai, ne tik žmogui, reikia nusilenkti...“.
O kad ir jie tai suprastų... " ( Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai)
Diskusija su tiksliųjų mokslų atstovu apie Lietuvos ekonomiką
2009-04-04 13:59
"Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia."
Labai teisingas kampas, bene vienintelis tinkantis reformos kritikai. Deja, finansai, vertinimo kriterijai ir t.t. tikriausiai turės palaukti - nereikia norėti visko iš karto. Reforma negalėtų vadintis reforma, jei kažkam dėl jos neskaudėtų.
Toliau - matau, mąstote labai teisingai. Tačiau ne tik Mažeikių Naftą, o ir švietimo sistemą paveldėjome iš rusų. Ją būtina reformuoti. Pats prieš krūvą metų ją iškeičiau į užsienietišką. Deja, tuo metu ji dar turėjo potencialo - kurio nematau dabar šnekėdamas su studentais ir emigravusiais doktorantais.
Jei nesugebame užtikrinti kokybės ir kiekybės vienu metu, tai vienas iš kelių - mažinti kiekybę.
Tuo tarpu kolegijos, kaip privačios mokymo įstaigos, daro labai gerą darbą - paruošia gerus specialistus rinkai neapeliuodamos į universitetinį statusą. Turiu vieną doktorantą iš kolegijos - ir galiu pasakyti, kad po paruošiamųjų kursų (pre-doctoral school) jis, kaip mokslininkas, žino ir moka daugiau nei dauguma universitetų absolventų.
2009-04-03 19:50
Gamta nemėgsta tuštumos. Atsimenate, kaip mes piktinomės ir kovojom su rusais, bandančiais padėti studijuoti mūsų policininkams. Tada dar galėjome atsilaikyti, nes turėjome savo universitetus. O jeigu juos privatizuosime ir sunaikinsime? Regione bus didelis nepatenkintas studijų vietoje poreikis. Rusai ir vėl jį patenkins. Mes neturėsime nieko atsakymui. Basanavičius gal net apsivertė kape, sužinojęs Steponavičiaus planus.
Kur jūs, lietuvių kalbos, kultūros ir tautos saugotojai? Kur mūsų dvasios milžinai?
2009-04-03 18:53
Sunku suvokti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.
Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.
Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.
"Kęstas > rwc 2009-04-03 18:51
_"Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais?"Tie, kurie jaučia savo potencialą moksle ir yra užtikrinti, kad ateityje iš jo uždirbs._Dabar jau net didelė ir įtakinga Lietuvoje statybininkų grupė nėra užtikrinta, kad ateityje mūsų krašte uždirbs. Ką bekalbėti apie siauriau specializuotas veiklos kryptis. Kur ekonominė kolegijų išplėtimo naudos analizė? Ar nevertėtų pamatuoti nors vieną kartą prieš kerpant?
Šiandien ir mūsų pagrindinis verslas (Mažeikiai, Ignalina, Kėdainiai, net tokia ateities užuomazga, kaip "Fermentas") gyvena iš rusų palikimo, tame tarpe pigesnės darbo jėgos. Jiems nebereikia nei lietuviško, nei jokio kitokio mokslo. Deja, šie resursai jau baigiasi. Dirbsime, kaip visi Europoje dirba. Prireiks ir kadrų, ir jiems bei naujovėms paruošti būtino mokslo.
rwc, dar Kęstui 2009-04-03 01:57
"Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais?"Tie, kurie jaučia savo potencialą moksle ir yra užtikrinti, kad ateityje iš jo uždirbs.
"Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse?"Iš tokių Afrikos šalių pirmiausia mintis kyla apie Švediją, Airiją ir Šveicariją. Aišku, į jas nėra ko lygiuotis - tai tikrai Afrikos šalys. Bet kažkaip vienoje iš jų paėmęs paskolą ir pabaigęs nė kiek nesigailiu. Grąžinau per pusantrų metų.
"Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės."Kalbama apie UNIVERSITETINĮ išsilavinimą. Lietuvoje jį faktiškai duoda keli fakultetai (pabandykite stoti į žinomo universiteto doktorantūrą ir suprasite - pirmas klausimas bus, kokiame tarptautiniame žurnale išspausdinta magistro tezių santrauka). Dėl kritinės masės - taip, amerikiečiai nelabai skiria koledžo (kolegijos) nuo universiteto. Mes galime turėti, ir turime, stiprias kolegijas, kurios ruošia gerus siauros srities specialistus, ir kur kas geresnius nei universitetai. Ne kiekviena melžėja gali diferencialines lygtis - amerikiečiai to ir nesiekia. Kodėl turėtume mes? Bet jei baigi universiteto techninę arba fundamentaliąją studijų kryptį, tą turi žinoti po antro kurso. Deja, net toks juokingas ir būtinas dalykas kaip eilučių teorija pas mus nukištas į ketvirtą kursą.
rwc, Kęstui 2009-04-03 01:43
"Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti." Kokiais? Tais dviem institutais, kurie, naudodamiesi sovietmečio įdirbiu, savo patentus pigiai parduoda kiniečiams ir pigiai Inteliui gamina lazerius bei mechatroniką?
"1.Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?"
1. Nepatenkinama kokybė
2. Lietuviškų diplomų bevertiškumas
3. Kad lodariai renkasi "lengvus" modulius pas paperkamus dėstytojus ir gauna geresnius pažymius, nei talentingi sunkiai dirbantys studentai
4. Kad Lietuvoje mokslo neremia verslas - taigi doktoranto dalia pačiam tapti chalturščiku arba eiti gatvių šluoti
5. Kad Lietuvoje doktorantais tampa tie, kurie niekur nesugebėjo po magistro įsitvirtinti, taigi būti doktorantu neprestižas.Reikia dar? Ryt pašnekėsiu su emigravusiais daktarais ir surasiu.
Kęstas 2009-04-02 21:29
Daugelis klykia, kad reikėtų atimti iš rektorių ir pasidalinti. Tai ir yra Steponavičiaus reformos esmė: pataikauti klykiančiai miniai ir skubiai kimšti į savo kišenius milijonus.
Kęstas 2009-04-02 19:11
Ekonomikos suirutė palaipsniui užsitarnauja vardą: Didžioji recesija. Praeitas tokio masto reiškinys vadinosi Didžioji depresija ir tesėsi daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar jėgos pasaulyje labai nelygios, kariauti kolkas nebėra kam. Todėl krizė yra tokia ilga. Skolintis studijoms iš bankų tokiu metu neprotinga. Sustabdykime universitetų privatizavimo traukinį, kol nevėlu.
Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais? Tik ne tie, kurie rimtai galvoja studijuoti ir atiduoti tas skolas. Net JAV, kur pinigų spausdinimas ir ekonomikos stimuliavimas nėra didelė problema, tie kurie pajėgtų atiduoti skolas, dabar vengia skolintis kartais ir už labai mažus procentus. Aišku, kad toks net potencialios būtinybės skolintis vengimas nemažai žmonių vers emigruoti. Taip jau pasirodo reformos galas. (1)
Studijuoti Lietuvoje liks nedaug žmonių. Tik tie, kurie nori nelaukti kažko ir daryti kažką. Kas supranta, ko nori, lietuviškų paskolų studijoms neims. Jau įsitikinome su naktiniais mokesčiais, kad ir Lietuvoje socialinės sistemos nėra linijinės. Iš pažiūros nedideli pokyčiai gali pavirsti naikinančia lavina. Net ir nedidelio papildomo abiturietų skaičiaus emigravimas komercializuotus universitetus lengvai gali sunaikinti. Ne vieną, ne du, o visus. Ar mes tikrai to norime?
Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse? Bankrutuojančių bankų pinigai apsuko jo galvelę.
JAV turi geriausią universitetų sistemą pasaulyje. Jų sugebėjimo sukurti naujoves ir jas parduoti pavydi visi. Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės. Kitaip sunku konkuruoti su Kinija, Indija, Rusija ir kitais sparčiai modernėjančiais kraštais. Tokiame fone reikalavimas du kartus sumažinti universitetų sistemą gali ateiti tik iš dramblio kaulo bokšto, arba iš tarpo tarp apvalių Steponavičiaus žandų.
Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti.
1."Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?"" (2)
2. Visa diskusija yra komentaruose prie straipsnio: LSAS: Studijų paskolos grąžinimą reikia sieti su absolvento gaunamomis pajamomis.
"Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia."
Labai teisingas kampas, bene vienintelis tinkantis reformos kritikai. Deja, finansai, vertinimo kriterijai ir t.t. tikriausiai turės palaukti - nereikia norėti visko iš karto. Reforma negalėtų vadintis reforma, jei kažkam dėl jos neskaudėtų.
Toliau - matau, mąstote labai teisingai. Tačiau ne tik Mažeikių Naftą, o ir švietimo sistemą paveldėjome iš rusų. Ją būtina reformuoti. Pats prieš krūvą metų ją iškeičiau į užsienietišką. Deja, tuo metu ji dar turėjo potencialo - kurio nematau dabar šnekėdamas su studentais ir emigravusiais doktorantais.
Jei nesugebame užtikrinti kokybės ir kiekybės vienu metu, tai vienas iš kelių - mažinti kiekybę.
Tuo tarpu kolegijos, kaip privačios mokymo įstaigos, daro labai gerą darbą - paruošia gerus specialistus rinkai neapeliuodamos į universitetinį statusą. Turiu vieną doktorantą iš kolegijos - ir galiu pasakyti, kad po paruošiamųjų kursų (pre-doctoral school) jis, kaip mokslininkas, žino ir moka daugiau nei dauguma universitetų absolventų.
2009-04-03 19:50
Gamta nemėgsta tuštumos. Atsimenate, kaip mes piktinomės ir kovojom su rusais, bandančiais padėti studijuoti mūsų policininkams. Tada dar galėjome atsilaikyti, nes turėjome savo universitetus. O jeigu juos privatizuosime ir sunaikinsime? Regione bus didelis nepatenkintas studijų vietoje poreikis. Rusai ir vėl jį patenkins. Mes neturėsime nieko atsakymui. Basanavičius gal net apsivertė kape, sužinojęs Steponavičiaus planus.
Kur jūs, lietuvių kalbos, kultūros ir tautos saugotojai? Kur mūsų dvasios milžinai?
2009-04-03 18:53
Sunku suvokti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.
Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.
Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.
"Kęstas > rwc 2009-04-03 18:51
_"Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais?"Tie, kurie jaučia savo potencialą moksle ir yra užtikrinti, kad ateityje iš jo uždirbs._Dabar jau net didelė ir įtakinga Lietuvoje statybininkų grupė nėra užtikrinta, kad ateityje mūsų krašte uždirbs. Ką bekalbėti apie siauriau specializuotas veiklos kryptis. Kur ekonominė kolegijų išplėtimo naudos analizė? Ar nevertėtų pamatuoti nors vieną kartą prieš kerpant?
Šiandien ir mūsų pagrindinis verslas (Mažeikiai, Ignalina, Kėdainiai, net tokia ateities užuomazga, kaip "Fermentas") gyvena iš rusų palikimo, tame tarpe pigesnės darbo jėgos. Jiems nebereikia nei lietuviško, nei jokio kitokio mokslo. Deja, šie resursai jau baigiasi. Dirbsime, kaip visi Europoje dirba. Prireiks ir kadrų, ir jiems bei naujovėms paruošti būtino mokslo.
rwc, dar Kęstui 2009-04-03 01:57
"Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais?"Tie, kurie jaučia savo potencialą moksle ir yra užtikrinti, kad ateityje iš jo uždirbs.
"Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse?"Iš tokių Afrikos šalių pirmiausia mintis kyla apie Švediją, Airiją ir Šveicariją. Aišku, į jas nėra ko lygiuotis - tai tikrai Afrikos šalys. Bet kažkaip vienoje iš jų paėmęs paskolą ir pabaigęs nė kiek nesigailiu. Grąžinau per pusantrų metų.
"Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės."Kalbama apie UNIVERSITETINĮ išsilavinimą. Lietuvoje jį faktiškai duoda keli fakultetai (pabandykite stoti į žinomo universiteto doktorantūrą ir suprasite - pirmas klausimas bus, kokiame tarptautiniame žurnale išspausdinta magistro tezių santrauka). Dėl kritinės masės - taip, amerikiečiai nelabai skiria koledžo (kolegijos) nuo universiteto. Mes galime turėti, ir turime, stiprias kolegijas, kurios ruošia gerus siauros srities specialistus, ir kur kas geresnius nei universitetai. Ne kiekviena melžėja gali diferencialines lygtis - amerikiečiai to ir nesiekia. Kodėl turėtume mes? Bet jei baigi universiteto techninę arba fundamentaliąją studijų kryptį, tą turi žinoti po antro kurso. Deja, net toks juokingas ir būtinas dalykas kaip eilučių teorija pas mus nukištas į ketvirtą kursą.
rwc, Kęstui 2009-04-03 01:43
"Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti." Kokiais? Tais dviem institutais, kurie, naudodamiesi sovietmečio įdirbiu, savo patentus pigiai parduoda kiniečiams ir pigiai Inteliui gamina lazerius bei mechatroniką?
"1.Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?"
1. Nepatenkinama kokybė
2. Lietuviškų diplomų bevertiškumas
3. Kad lodariai renkasi "lengvus" modulius pas paperkamus dėstytojus ir gauna geresnius pažymius, nei talentingi sunkiai dirbantys studentai
4. Kad Lietuvoje mokslo neremia verslas - taigi doktoranto dalia pačiam tapti chalturščiku arba eiti gatvių šluoti
5. Kad Lietuvoje doktorantais tampa tie, kurie niekur nesugebėjo po magistro įsitvirtinti, taigi būti doktorantu neprestižas.Reikia dar? Ryt pašnekėsiu su emigravusiais daktarais ir surasiu.
Kęstas 2009-04-02 21:29
Daugelis klykia, kad reikėtų atimti iš rektorių ir pasidalinti. Tai ir yra Steponavičiaus reformos esmė: pataikauti klykiančiai miniai ir skubiai kimšti į savo kišenius milijonus.
Kęstas 2009-04-02 19:11
Ekonomikos suirutė palaipsniui užsitarnauja vardą: Didžioji recesija. Praeitas tokio masto reiškinys vadinosi Didžioji depresija ir tesėsi daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar jėgos pasaulyje labai nelygios, kariauti kolkas nebėra kam. Todėl krizė yra tokia ilga. Skolintis studijoms iš bankų tokiu metu neprotinga. Sustabdykime universitetų privatizavimo traukinį, kol nevėlu.
Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais? Tik ne tie, kurie rimtai galvoja studijuoti ir atiduoti tas skolas. Net JAV, kur pinigų spausdinimas ir ekonomikos stimuliavimas nėra didelė problema, tie kurie pajėgtų atiduoti skolas, dabar vengia skolintis kartais ir už labai mažus procentus. Aišku, kad toks net potencialios būtinybės skolintis vengimas nemažai žmonių vers emigruoti. Taip jau pasirodo reformos galas. (1)
Studijuoti Lietuvoje liks nedaug žmonių. Tik tie, kurie nori nelaukti kažko ir daryti kažką. Kas supranta, ko nori, lietuviškų paskolų studijoms neims. Jau įsitikinome su naktiniais mokesčiais, kad ir Lietuvoje socialinės sistemos nėra linijinės. Iš pažiūros nedideli pokyčiai gali pavirsti naikinančia lavina. Net ir nedidelio papildomo abiturietų skaičiaus emigravimas komercializuotus universitetus lengvai gali sunaikinti. Ne vieną, ne du, o visus. Ar mes tikrai to norime?
Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse? Bankrutuojančių bankų pinigai apsuko jo galvelę.
JAV turi geriausią universitetų sistemą pasaulyje. Jų sugebėjimo sukurti naujoves ir jas parduoti pavydi visi. Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės. Kitaip sunku konkuruoti su Kinija, Indija, Rusija ir kitais sparčiai modernėjančiais kraštais. Tokiame fone reikalavimas du kartus sumažinti universitetų sistemą gali ateiti tik iš dramblio kaulo bokšto, arba iš tarpo tarp apvalių Steponavičiaus žandų.
Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti.
1."Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?"" (2)
2. Visa diskusija yra komentaruose prie straipsnio: LSAS: Studijų paskolos grąžinimą reikia sieti su absolvento gaunamomis pajamomis.
2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis
Minia ir universitetų reforma
Daugelis klykia, kad reikėtų atimti iš profesorių ir pasidalinti. (1) Tai ir yra Steponavičiaus reformos esmė: pataikauti klykiančiai miniai ir skubiai kimšti į savo kišenius milijonus.
1. "Kai kurių universitetų rektoriai atlygiais pralenkia ir aukščiausius šalies vadovus
Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt2009 balandžio mėn. 2 d. 17:32
Nusiųsti
Informuokite apie klaidas
Skaityti komentarus (274)
Versija spausdinimui
DELFI
Lietuvoje - 22 universitetai, taigi ir tiek rektorių, kurių atlyginimai kartais lenkia ir aukščiausių šalies vadovų. Prieš trejetą metų jau buvo iškilusi istorija, kad Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriai per metus uždirbdavo ketvirtį milijono litų. Tuomet tvirtinta, kad universiteto Senatas ir dėstytojai apie „išrinktųjų“ priedus prie atlyginimų nieko nežinojo. DELFI nusprendė grįžti prie šios temos ir pasiaiškinti, kiek šio ekonomikos sunkmečio ir taupymo metu gauna rektoriai. Šįkart, pagal turimus duomenis, didžiausiu atlygiu - 356 861 Lt per metus – gali pasigirti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. Romualdas Ginevičius.
VGTU pateiktame atsakyme DELFI teigiama, kad rektorius R. Ginevičius iš biudžeto lėšų kartu su priedais per mėnesį gauna 10 406 Lt atlygį. Iš specialiosios programos lėšų, tai yra, pajamų, gautų už suteiktas paslaugas, gauna dar 2091 Lt. Todėl iš viso mėnesinė rektoriaus alga „ant popieriaus“ siekia 12 137 Lt.
Tačiau, DELFI šaltinių valstybės institucijose duomenimis, VGTU rektoriui per 2008 m. priskaitytas 356 861 Lt atlygis, o išmokėta 271 256 Lt. Tad per mėnesį R. Ginevičiaus pajamos „ant popieriaus“ turėjo siekti 29 738 Lt.
„Vienąkart šitą demagogiją reikia baigti – rektorius yra dar ir profesorius“, - DELFI paprašytas pakomentuoti susidariusius skirtumus, sakė R. Ginevičiaus. Pasak jo, VGTU pateiktame rašte neįtrauktas profesoriaus atlyginimas.
„Šį atlyginimą gaunu kaip profesorius, ne kaip rektorius, ir už jį atidirbu su kaupu. Jeigu aš būčiau degalinės direktorius ir tik gaučiau savo algą, tai būtų klausimas, iš kur tie pinigai, o dabar pas mus šito daug kas nesupranta, mano, kad rektorius pats sau užsimoka. Tegul pabando parašyti straipsnius į pasaulinius žurnalus, tada mes ir kalbėsime, kiek tai sveikatos kainuoja“, - kalbėjo rektorius.
R. Ginevičius sakė esantis dviejų žurnalų vyriausiasis redaktorius, vienas žurnalas įtrauktas į pasaulinę duomenų bazę. Be to, jis sako spausdinąs straipsnius JAV, Šveicarijoje - už juos mokama iki 5000 Lt per mėnesį.
„Noriu priminti, kad VGTU iš viso yra per 20 tūkstančių žmonių. Pagalvokite, kokia atsakomybė. Rektoriaus darbo diena trunka ne mažiau 10 valandų kiekvieną dieną, tarp kitko, labai daug dirbu už ačiū – vadovauju doktorantams, magistrantų baigiamiesiems darbams“, - kalbėjo VGTU rektorius. Tuo tarpu darbuotojai, gaunantys 2-3 tūkstančių atlyginimą, pasak R. Ginevičiaus, atsako tik už save.
R. Ginevičius sakė kaip profesorius dirbantis šeštadieniais, sekmadieniais, po darbo, per metus publikuojantis po 20 straipsnių. Pajamų jis gauna ir už dalyvavimą disertacijų gynimuose, skaitydamas paskaitas studijuojantiems nuotoliniu būdu. „Yra galbūt rektorių, kurie nieko nedirba, tik yra rektoriai, tad jų alga mažesnė - tai natūralu“, - teigė jis, profesoriaus atlyginimą vadinantis „privačiu reikalu“. Jei būtų nustatytas kitoks koeficientas, rektorius esą nematytų jokios tragedijos.
Kiti rektoriai uždirba kukliau
Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Benedikto Juodkos atlygis „ant popieriaus“ – 11 463 Lt. Vidutinis VU dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimas neatskaičius mokesčių - 3579 Lt. Tokie darbo užmokesčio dydžiai VU galioja nuo 2008 m. sausio mėnesio.
Kauno technologijos universitetas (KTU) informavo, kad rektoriui prof. Raimundui Šiaučiūnui iš biudžeto asignavimų mokamas rektoriaus tarnybinis atlyginimas yra 6310 Lt. Senato nutarimu jam paskirtas tokio pat dydžio priedas, mokamas iš specialiosios programos.
Šiaulių universiteto rektoriaus atlyginimas su priedu „ant popieriaus“ - 7256 Lt. Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) į oficialią užklausą dėl rektoriaus atlyginimo iki šiol neatsakė. DELFI žiniomis, metinis VPU rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio atlyginimas siekia per 200 tūkstančių litų. Tad per mėnesį A. Gaižutis turėtų uždirbti per 16 tūkstančių litų.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Zigmas Lydeka gauna 6272 Lt pagrindinį atlyginimą „ant popieriaus“. Rektorius taip pat nuo jo gauna 70 proc. priedą. Tad „ant popieriaus“ rektoriaus atlygis siekia 10,5 tūkst. Lt. Už pusę profesoriaus etato rektorius dar gauna apie 2000 litų.
Pasak Z. Lydekos, vidutinis VDU dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimas – 5200 Lt. Rektoriaus atlyginimas nuo jo negali skirtis 4 kartus. Tad dabartinis Z. Lydekos gaunamas atlyginimas - dukart mažesnis nei leistų Vyriausybės teisės aktai.
Universiteto pateikti duomenys rodo, kad Klaipėdos universiteto (KU) rektoriaus prof. Vlado Žulkaus atlyginimas „ant popieriaus“ siekia 6310 Lt. Senato nutarimu rektoriui mokamas 30 % priedas ir 25 % dydžio priemoka prie atlyginimo. Todėl mėnesinis V. Žulkaus atlyginimas – apie 9780 Lt.
DELFI šaltinių žiniomis, pernai KU rektoriui su priedais ir priemokomis priskaičiuotas 152 805 Lt atlyginimas. Tad per mėnesį jo alga „ant popieriaus“ turėjo siekti 12 733 Lt.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius prof. Alvydas Pumputis gauna 12 304 Lt atlyginimą. MRU teigimu, rektoriaus darbo užmokestis 2295 Lt mažesnis nei leidžia teisės aktai.
Palyginimui švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus alga „ant popieriaus” siekia 13 001 Lt, atskaičius mokesčius ministras gauna 9880 litų atlyginimą.
Prezidentas Valdas Adamkus praėjusį mėnesį „į rankas“ gavo 21 149 Lt. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius už kovo mėnesį „ant popieriaus“ gavo 14 460 Lt, „į rankas“ – 10 999 Lt.
Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas gauna 9314 Lt atlyginimą.
Vyriausybės nutarimu, rektoriui gali būti mokamas darbo užmokestis, neviršijantis keturių vidutinių dėstytojo darbo užmokesčių dydžio. Vidutinis dėstytojo atlyginimas valstybiniame sektoriuje šiuo metu siekia 2693,8 lito."
(Kai kurių universitetų rektoriai atlygiais pralenkia ir aukščiausius šalies vadovus )
1. "Kai kurių universitetų rektoriai atlygiais pralenkia ir aukščiausius šalies vadovus
Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt2009 balandžio mėn. 2 d. 17:32
Nusiųsti
Informuokite apie klaidas
Skaityti komentarus (274)
Versija spausdinimui
DELFI
Lietuvoje - 22 universitetai, taigi ir tiek rektorių, kurių atlyginimai kartais lenkia ir aukščiausių šalies vadovų. Prieš trejetą metų jau buvo iškilusi istorija, kad Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriai per metus uždirbdavo ketvirtį milijono litų. Tuomet tvirtinta, kad universiteto Senatas ir dėstytojai apie „išrinktųjų“ priedus prie atlyginimų nieko nežinojo. DELFI nusprendė grįžti prie šios temos ir pasiaiškinti, kiek šio ekonomikos sunkmečio ir taupymo metu gauna rektoriai. Šįkart, pagal turimus duomenis, didžiausiu atlygiu - 356 861 Lt per metus – gali pasigirti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. Romualdas Ginevičius.
VGTU pateiktame atsakyme DELFI teigiama, kad rektorius R. Ginevičius iš biudžeto lėšų kartu su priedais per mėnesį gauna 10 406 Lt atlygį. Iš specialiosios programos lėšų, tai yra, pajamų, gautų už suteiktas paslaugas, gauna dar 2091 Lt. Todėl iš viso mėnesinė rektoriaus alga „ant popieriaus“ siekia 12 137 Lt.
Tačiau, DELFI šaltinių valstybės institucijose duomenimis, VGTU rektoriui per 2008 m. priskaitytas 356 861 Lt atlygis, o išmokėta 271 256 Lt. Tad per mėnesį R. Ginevičiaus pajamos „ant popieriaus“ turėjo siekti 29 738 Lt.
„Vienąkart šitą demagogiją reikia baigti – rektorius yra dar ir profesorius“, - DELFI paprašytas pakomentuoti susidariusius skirtumus, sakė R. Ginevičiaus. Pasak jo, VGTU pateiktame rašte neįtrauktas profesoriaus atlyginimas.
„Šį atlyginimą gaunu kaip profesorius, ne kaip rektorius, ir už jį atidirbu su kaupu. Jeigu aš būčiau degalinės direktorius ir tik gaučiau savo algą, tai būtų klausimas, iš kur tie pinigai, o dabar pas mus šito daug kas nesupranta, mano, kad rektorius pats sau užsimoka. Tegul pabando parašyti straipsnius į pasaulinius žurnalus, tada mes ir kalbėsime, kiek tai sveikatos kainuoja“, - kalbėjo rektorius.
R. Ginevičius sakė esantis dviejų žurnalų vyriausiasis redaktorius, vienas žurnalas įtrauktas į pasaulinę duomenų bazę. Be to, jis sako spausdinąs straipsnius JAV, Šveicarijoje - už juos mokama iki 5000 Lt per mėnesį.
„Noriu priminti, kad VGTU iš viso yra per 20 tūkstančių žmonių. Pagalvokite, kokia atsakomybė. Rektoriaus darbo diena trunka ne mažiau 10 valandų kiekvieną dieną, tarp kitko, labai daug dirbu už ačiū – vadovauju doktorantams, magistrantų baigiamiesiems darbams“, - kalbėjo VGTU rektorius. Tuo tarpu darbuotojai, gaunantys 2-3 tūkstančių atlyginimą, pasak R. Ginevičiaus, atsako tik už save.
R. Ginevičius sakė kaip profesorius dirbantis šeštadieniais, sekmadieniais, po darbo, per metus publikuojantis po 20 straipsnių. Pajamų jis gauna ir už dalyvavimą disertacijų gynimuose, skaitydamas paskaitas studijuojantiems nuotoliniu būdu. „Yra galbūt rektorių, kurie nieko nedirba, tik yra rektoriai, tad jų alga mažesnė - tai natūralu“, - teigė jis, profesoriaus atlyginimą vadinantis „privačiu reikalu“. Jei būtų nustatytas kitoks koeficientas, rektorius esą nematytų jokios tragedijos.
Kiti rektoriai uždirba kukliau
Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Benedikto Juodkos atlygis „ant popieriaus“ – 11 463 Lt. Vidutinis VU dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimas neatskaičius mokesčių - 3579 Lt. Tokie darbo užmokesčio dydžiai VU galioja nuo 2008 m. sausio mėnesio.
Kauno technologijos universitetas (KTU) informavo, kad rektoriui prof. Raimundui Šiaučiūnui iš biudžeto asignavimų mokamas rektoriaus tarnybinis atlyginimas yra 6310 Lt. Senato nutarimu jam paskirtas tokio pat dydžio priedas, mokamas iš specialiosios programos.
Šiaulių universiteto rektoriaus atlyginimas su priedu „ant popieriaus“ - 7256 Lt. Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) į oficialią užklausą dėl rektoriaus atlyginimo iki šiol neatsakė. DELFI žiniomis, metinis VPU rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio atlyginimas siekia per 200 tūkstančių litų. Tad per mėnesį A. Gaižutis turėtų uždirbti per 16 tūkstančių litų.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Zigmas Lydeka gauna 6272 Lt pagrindinį atlyginimą „ant popieriaus“. Rektorius taip pat nuo jo gauna 70 proc. priedą. Tad „ant popieriaus“ rektoriaus atlygis siekia 10,5 tūkst. Lt. Už pusę profesoriaus etato rektorius dar gauna apie 2000 litų.
Pasak Z. Lydekos, vidutinis VDU dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimas – 5200 Lt. Rektoriaus atlyginimas nuo jo negali skirtis 4 kartus. Tad dabartinis Z. Lydekos gaunamas atlyginimas - dukart mažesnis nei leistų Vyriausybės teisės aktai.
Universiteto pateikti duomenys rodo, kad Klaipėdos universiteto (KU) rektoriaus prof. Vlado Žulkaus atlyginimas „ant popieriaus“ siekia 6310 Lt. Senato nutarimu rektoriui mokamas 30 % priedas ir 25 % dydžio priemoka prie atlyginimo. Todėl mėnesinis V. Žulkaus atlyginimas – apie 9780 Lt.
DELFI šaltinių žiniomis, pernai KU rektoriui su priedais ir priemokomis priskaičiuotas 152 805 Lt atlyginimas. Tad per mėnesį jo alga „ant popieriaus“ turėjo siekti 12 733 Lt.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius prof. Alvydas Pumputis gauna 12 304 Lt atlyginimą. MRU teigimu, rektoriaus darbo užmokestis 2295 Lt mažesnis nei leidžia teisės aktai.
Palyginimui švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus alga „ant popieriaus” siekia 13 001 Lt, atskaičius mokesčius ministras gauna 9880 litų atlyginimą.
Prezidentas Valdas Adamkus praėjusį mėnesį „į rankas“ gavo 21 149 Lt. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius už kovo mėnesį „ant popieriaus“ gavo 14 460 Lt, „į rankas“ – 10 999 Lt.
Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas gauna 9314 Lt atlyginimą.
Vyriausybės nutarimu, rektoriui gali būti mokamas darbo užmokestis, neviršijantis keturių vidutinių dėstytojo darbo užmokesčių dydžio. Vidutinis dėstytojo atlyginimas valstybiniame sektoriuje šiuo metu siekia 2693,8 lito."
(Kai kurių universitetų rektoriai atlygiais pralenkia ir aukščiausius šalies vadovus )
2009 m. kovo 31 d., antradienis
Skolos ir nelinijinės sistemos
Ekonomikos suirutė palaipsniui užsitarnauja vardą: Didžioji recesija. Praeitas tokio masto reiškinys vadinosi Didžioji depresija ir tesėsi daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar jėgos pasaulyje labai nelygios, kariauti kolkas nebėra kam. Todėl krizė yra tokia ilga. Skolintis studijoms iš bankų tokiu metu neprotinga. Sustabdykime universitetų privatizavimo traukinį, kol nevėlu.
Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais? Tik ne tie, kurie rimtai galvoja studijuoti ir atiduoti tas skolas. Net JAV, kur pinigų spausdinimas ir ekonomikos stimuliavimas nėra didelė problema, tie kurie pajėgtų atiduoti skolas, dabar vengia skolintis kartais ir už labai mažus procentus. Aišku, kad toks net potencialios būtinybės skolintis vengimas nemažai žmonių vers emigruoti. Taip jau pasirodo reformos galas. (1) Studijuoti Lietuvoje liks nedaug žmonių. Tik tie, kurie nori nelaukti kažko ir daryti kažką. Kas supranta, ko nori, lietuviškų paskolų studijoms neims.
Jau įsitikinome su naktiniais mokesčiais, kad ir Lietuvoje socialinės sistemos nėra linijinės. Iš pažiūros nedideli pokyčiai gali pavirsti naikinančia lavina. Net ir nedidelio papildomo abiturietų skaičiaus emigravimas komercializuotus universitetus lengvai gali sunaikinti. Ne vieną, ne du, o visus. Ar mes tikrai to norime?
Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse? Bankrutuojančių bankų pinigai apsuko jo galvelę.
JAV turi geriausią universitetų sistemą pasaulyje. Jų sugebėjimo sukurti naujoves ir jas parduoti pavydi visi. Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės. Kitaip sunku konkuruoti su Kinija, Indija, Rusija ir kitais sparčiai modernėjančiais kraštais. Tokiame fone reikalavimas du kartus sumažinti universitetų sistemą gali ateiti tik iš dramblio kaulo bokšto, arba iš tarpo tarp apvalių Steponavičiaus žandų.
Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti.
Daugelis klykia, kad reikia atimti iš profesorių ir patiems pasidalinti. Čia ir yra Steponavičiaus reformos esmė. Jie atėjo į valdžią bailios mažumoje esančios rėksnių minios išrinkti. Jie ir valdyti mus bando minios pagalba.
1."Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?
Kas norėtų skolintis studijoms šiais rizikos laikais? Tik ne tie, kurie rimtai galvoja studijuoti ir atiduoti tas skolas. Net JAV, kur pinigų spausdinimas ir ekonomikos stimuliavimas nėra didelė problema, tie kurie pajėgtų atiduoti skolas, dabar vengia skolintis kartais ir už labai mažus procentus. Aišku, kad toks net potencialios būtinybės skolintis vengimas nemažai žmonių vers emigruoti. Taip jau pasirodo reformos galas. (1) Studijuoti Lietuvoje liks nedaug žmonių. Tik tie, kurie nori nelaukti kažko ir daryti kažką. Kas supranta, ko nori, lietuviškų paskolų studijoms neims.
Jau įsitikinome su naktiniais mokesčiais, kad ir Lietuvoje socialinės sistemos nėra linijinės. Iš pažiūros nedideli pokyčiai gali pavirsti naikinančia lavina. Net ir nedidelio papildomo abiturietų skaičiaus emigravimas komercializuotus universitetus lengvai gali sunaikinti. Ne vieną, ne du, o visus. Ar mes tikrai to norime?
Kodėl toks švelnaus rausvo gymio paršelis, kaip Steponavičius, bando įpiršti mums aukštojo mokslo sistemą, naudojamą tik skurdžiausiose Afrikos šalyse? Bankrutuojančių bankų pinigai apsuko jo galvelę.
JAV turi geriausią universitetų sistemą pasaulyje. Jų sugebėjimo sukurti naujoves ir jas parduoti pavydi visi. Šie gana informuoti specialistai iškėlė JAV uždavinį: vėl pasiekti, kad amerikiečių su universitetiniu išsilavinimu procentas būtų aukščiausias pasaulyje. Jie supranta: šiuolaikinei ekonomikai reikia išsilavinusių žmonių kritinės masės. Kitaip sunku konkuruoti su Kinija, Indija, Rusija ir kitais sparčiai modernėjančiais kraštais. Tokiame fone reikalavimas du kartus sumažinti universitetų sistemą gali ateiti tik iš dramblio kaulo bokšto, arba iš tarpo tarp apvalių Steponavičiaus žandų.
Aš didžiuojuosi Lietuvos mokslo ir universitetų pasiekimais nelengvais gyvenimo nepriklausomybėje pradžios metais. Tai tikrai verta išsaugoti bei vystyti.
Daugelis klykia, kad reikia atimti iš profesorių ir patiems pasidalinti. Čia ir yra Steponavičiaus reformos esmė. Jie atėjo į valdžią bailios mažumoje esančios rėksnių minios išrinkti. Jie ir valdyti mus bando minios pagalba.
1."Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?
| |||||||
„Eurostat“ duomenimis, 2006 m. Europos šalių aukštosiose mokyklose studijavo 6 tūkst. Lietuvos piliečių. Daugiausia lietuvių studijavo Vokietijoje (30 proc.), Jungtinėje Karalystėje (26 proc.), Latvijoje (9 proc.), Lenkijoje (8 proc.), Danijoje (6 proc.), Švedijoje (5 proc.). Studentų lietuvių Europos aukštosiose mokyklose kasmet daugėja, per dvejus metus jų skaičius išaugo 1,7 tūkst. Vadinasi, 2008-aisiais metais Europos aukštosiose mokyklose studijavo beveik 8 tūkst. Lietuvos jaunimo. Ar reformuojamas Lietuvos aukštasis mokslas sulaikys, o gal tik dar labiau paskatins jaunuosius protus bėgti už Tėvynės ribų? Tikslių kainų dar nėra Kol kas Lietuvoje Aukštojo mokslo ir studijų kainą apibrėžiančio įstatymo nėra. Švietimo ir mokslo ministerija skelbia tik preliminarius skaičius. Padidinus įmokas už studijas ir panaikinus dalinai valstybės finansuojamas mokslo vietas, studentai turės dvi galimybes: arba pateks tarp tų laimingųjų, kurių studijų kainą visiškai kompensuos valstybė, arba bus priversti mokėti milžiniškas sumas patys. Gerai tiems, kurie sugebės. O kaip elgsis gabūs, bet nemokamos vietos negavę jaunuoliai?   Universitetuose bakalauro nuolatinės formos studijų krepšelio maksimalus dydis metams bus nuo 4 031 Lt (humanitarinių, socialinių mokslų studijos) iki 18 854 Lt (transporto inžinerijos (pilotai), muzikos studijos). Kolegijose profesinio bakalauro nuolatinės formos studijų krepšelio maksimalus dydis metams svyruos nuo 3 361 Lt (religijos mokslų, teisės, vadybos ir verslo administravimo, rekreacijos ir turizmo, ekonomikos studijos) iki 15 504 Lt (muzikos studijos). Koleginės studijos pigesnės ~20%. Abiturientų ateitis miglota Dabartiniai dvyliktokai su nerimu stebi Mokslo ir studijų įstatymo reformą: Kauno gimnazijoje besimokantis Martynas Masaitis tikina, kad dauguma jo laidos abiturientų studijuos Škotijoje ir Didžiojoje Britanijoje. „Imti paskolą ir mokėti už studijas naudingiau ten, kur gauni kokybę, plačiakultūrį požiūrį ir didesnes ateities perspektyvas“, – mintimis dalijosi pašnekovas. Abiturientė Edita Steiblytė iš Utenos Šapokos gimnazijos priduria: „Kiek teko girdėti, studijos užsienyje yra tikrai geresnės kokybės, jas pripažįsta užsienio firmos, nes didesnis dėmesys telkiamas į praktiką, bendradarbiavimą, o ne sausos informacijos kišimą į galvą, kurią lengvai galima rasti „Google“ ar žodyne.“ E. Steiblytė piktinasi ir dėl nuo 2009 m. naujai įsigalėsiančių studijų kainų: „Užsienyje mokslas arba nemokamas, arba gaunamos realios paskolos, kurių galima arba negrąžinti, arba grąžinti, kai pradedi dirbti ir uždirbti“. Lietuvoje paimtas paskolas studijoms bus privaloma pradėti grąžinti praėjus vos metams po studijų baigimo. XXI a. hamletai Šiandienos abiturientai tarsi XXI a. hamletai mėgina pasirinkti vieną iš dviejų: „Būti ar nebūti Lietuvoje“. Kodėl Lietuvos jaunimas vis dažniau nori varstyti užsienio aukštųjų mokyklų duris? Kas lemia abiturientų apsisprendimą? Apie tai kalbamės su „Kalba.lt” valdybos pirmininku Ryčiu Jurkėnu. Kalbų mokykla padeda abiturientams išvykti mokytis ar studijuoti į prestižines užsienio vidurines ir aukštąsias mokyklas. Anot R. Jurkėno, 2008 m. dėl studijų užsienyje kreipėsi daugiau nei 2 tūkst. studentų. Tačiau, jei skaičiuotume visus, dalyvavusius „Kalba.lt“ organizuotoje parodoje „Education &Career 2008” (dalyvavo daugiau nei 40 užsienio universitetų ir koledžų) gautume solidų maždaug 5 tūkst. abiturientų būrį, kurie aktyviai domisi studijomis užsienyje. Mūsų duomenimis, 70-90 proc. besikreipiančiųjų ir išvyksta studijuoti. - Kas skatina jaunimą išvykti studijuoti svetur: studijų kokybė, kaina ar atsiveriančios perspektyvos pasilikti ten dirbti?
- Visų pirma jaunimą išvykti svetur skatina žinių troškimas ir atsivėrusios naujos galimybės, Lietuvai prisijungus prie ES. Vis daugiau jaunimo moka užsienio kalbą tokiu lygiu, kad gali studijuoti užsienyje. Šiais metais, pradėjus diegti mokamo mokslo Lietuvoje sistemą, „Kalba.lt“ pajuto dar didesnį besikreipiančiųjų srautą. Pastebėta, kad per keletą 2009-ųjų mėnesių besikreipiančiųjų padaugėjo 20 proc. Lemiamas veiksnys yra studijų kaina bei kokybė. Aukštosios Didžiosios Britanijos mokyklos veikia konkurencijos sąlygomis jau ilgą laiką ir tai skatina jas tobulėti bei aktyviai prisitaikyti prie naujų iššūkių. Lietuvoje studentai vis labiau skundžiasi sustabarėjusia mokymo sistema, atitrūkimu nuo realaus gyvenimo ir šių dienų poreikių. Nepaskutinį vaidmenį atlieka ir pinigai – Didžiojoje Britanijoje aukštųjų mokyklų finansavimas lenkia mūsiškį dešimtimis ir net šimtais kartų, o tai, žinoma, negali neatsiliepti ir mokymo kokybei. Finansai taip pat labai svarbu studentams bei jų tėvams. Mokslas Didžiojoje Britanijoje kainuoja apie 3200 svarų (12 000 litų) per metus, tačiau mūsų studentai nuvykę gauna paskolas ir de facto jiems jas reikės grąžinti tik tuomet, kai jie pradės uždirbti pakankamai. Paskolą jie turės grąžinti per 25-erius metus – apie tokias sąlygas Lietuvoje kol kas galime tik pasvajoti. R. Jurkėnas pateikia palyginimą: mūsų paskaičiavimais, studentui iš Klaipėdos išvažiuoti mokytis į Vilnių ar į Didžiąją Britaniją yra tos pačios sąnaudos: nors pragyvenimas ten nėra pigus, daug geresnės galimybės dirbti sudaro sąlygas padengti savo pragyvenimo išlaidas. Taip dalis studentų sugeba visiškai nepriklausyti nuo tėvų jau nuo pat pirmų metų. Renkantis studijas galimybės likti užsienyje nėra labai plačiai svarstomos ir retai būna pagrindiniu motyvu. Vis tik daugiausia lemia finansai ir studijų kokybė. - Kokiais balais reikia baigti vidurinę mokyklą, kad būtų galima įstoti į užsienio universitetą? Mokyklos baigimo pažymiai turi didelę reikšmę stojant į Didžiosios Britanijos universitetus. Dalis universitetų jau nebereikalauja tarptautinio anglų kalbos IELTS sertifikato, o pripažįsta mūsų brandos atestato anglų kalbos pažymius. Tai ypač svarbu ir labai skiriasi nuo Lietuvos, kai stojant į tam tikras specialybes Didžiojoje Britanijoje yra daugiau kreipiamas dėmesys į konkrečius kiekvieno abituriento gebėjimus, jo motyvaciją ir darbus, o ne tik į bendrą vidurkį. Kartais žmogus turi ypatingų gebėjimų menui, bet jis imamas vertinti pagal tai, kokie jo matematikos ir fizikos pažymiai. Ar užsienio aukštųjų mokyklų diplomas palengvina darbo paieškas Lietuvoje? - Didžiosios Britanijos diplomas vienareikšmiškai palengvina darbo paieškas Lietuvoje. Šiuo metu vis daugiau studentų, baigusių studijas Didžiojoje Britanijoje, papildo darbo rinką Lietuvoje ir darbdaviai jau suskubo įvertinti, kad pabaigusiųjų ten ir čia skiriasi ne tik motyvacija ir požiūris į darbą. Jų praktinė patirtis, įgyta studijų metu, smarkiai lenkia baigusiųjų Lietuvoje. Pavyzdžiui, daugumoje Didžiosios Britanijos universitetų galima pasiimti metų „gamybinę pertrauką“, kurios metu dirbama konkrečioje įmonėje pagal savo būsimą specialybę. Vėliau, pabaigę mokslus, studentai jau turi pagrindinius įgūdžius ir žinias, kas labai palengvina jų įėjimą į darbo rinką. - Lyginant su Lietuvos situacija, kiek už studijas reikia mokėti Didžiosios Britanijos universitetuose? - Lietuvoje studijų kainos vis dar tvirtinamos, tačiau, kaip minėjau, pasiėmus paskolą ir turint galimybę dirbti iki 20-ies valandų per savaitę tikrai finansinė našta Didžiojoje Britanijoje gali būti mažesnė nei klaipėdiečiui studijuojant Vilniuje. Vertinant dabartinę Lietuvos situaciją, ko gero, gauti darbą šiuo metu būtų beveik neįmanoma.
Bristolio universitete Tarptautinius santykius studijuojanti Lina Jutkutė džiaugiasi savo pasirinkimu. Vilniaus universitete baigusi filosofijos bakalaurą, mergina gavusi draugo rekomendacijas magistro studijas pasirinko viename geriausių Didžiosios Britanijos universitetų. Studijų kaina – 5 tūkst. svarų (18 750 litų). Kadangi Lina pasirinko vienų metų magistro studijų programą, kaip ji sakė, darbui laiko nelieka. Bet magistro studijos gali trukti dvejus metus, vadinasi, suma dalijasi iš dviejų ir atsiranda papildomo laiko darbui, o tai jau gerina tavo finansinę padėtį. „Nė akimirkos neteko gailėtis dėl savo apsisprendimo. Buvau įmesta į tautų katilą ir puikiai jame plaukioju“, – džiūgavo pašnekovė. Lina dabartinę Lietuvos situaciją dažnai aptaria su ten bestudijuojančiais lietuviais. Visi vienbalsiai sutinka, kad, keldami studentams mokslo kokybės kartelę, didindami mokesčius už studijas, valdžia pati pastūmėja jaunus žmones dairytis alternatyvų svečiose šalyse: „Mokesčiai už mokslą beveik prilygsta kainas užsienyje, todėl dauguma studentų nebemato reikalo pasilikti Lietuvoje“. Pašnekovė lygina Bristolio universitete ir Lietuvoje dėstomų paskaitų įvairovę. „Lietuvoje bestudijuojantys mano draugai skundžiasi ir dėstymo kokybe, ir paskaitų metodika. Laikas keisti seno sukirpimo dėstytojus ir apskritai mąstymą“, – ryžtingai mintį užbaigia Lina. Mergina pamini porą esminių skirtumų tarp Lietuvos ir savo universiteto dėstytojų: „Dabartiniai mano dėstytojai yra draugai, čia studentai kreipiasi į juos vardu ir bendrauja kaip su lygiais. Aš buvau pripratus kitaip: dėstytojai tai – autoritetas, ir kreipimasis vardu į savo darbo vadovą sunkiai įsivaizduojamas. Buvo!“ – šypteli mergina. „Kitas dalykas – savo nuomonė. Nesakau, kad Lietuvoj to nereikalaudavo, tačiau labai dažnai kad ir ką studentas sakytų, būdavo sukritikuotas. Ir tai varžė. O čia kad ir ką sakytum, galvotum ar vertintum, niekas nepasakys, kad tai yra nesąmonės. Todėl šiuo atveju tu esi laisvas kalbėti“, – studijų privalumus vardijo pašnekovė. Dėl ateities Lina kalbėjo užtikrintai: „Kol kas ateities nesieju su Lietuva. Darbo ieškosiu jei ne Didžiojoje Britanijoje, tai kurioje kitoje šalyje.“" (Kas Lietuvos jaunimą veja mokytis svetur?) |
2009 m. kovo 29 d., sekmadienis
Emigracija ir lietuviškos davatkos
Sunaikinta Lietuvos ekonomika. Monopolijų savivalė. Davatkų viešpatavimas politikoje. Šios problemos turi nemažą poveikį emigracijos tempams.
Kai emigrantų atsiųstais pinigais papildome mūsų gerbūvį, kai turime didžiules sumas Europos Sąjungos paramos, kai gauname JAV ir kitų sąjungininkių ginkluotųjų pajėgų pagalbą, dorojantis su grėsmėmis valstybei, tuose Lietuvai geruose darbuose yra ir mūsų emigrantų triūso dalelė.
Kai reikėjo stoti į NATO, reikalavome emigrantų politinio aktyvumo. Dabar kaltiname juos už nenorą dykai vergauti Maksimoje. Siekiame toliau kvailinti mūsų tautą, kuri bando užtikrinti jaunimo ateitį. Nesuprantame, kad bandymai drausti, atiminėti pasus, tik atstumia nuo mūsų feodaliniais pelėsiais prakvipusios valstybės. Ne visi vaikai, užaugę Lietuvoje, ją paliks. Kiti išsimokys (jei neišsidalinsime universitetų pastatus), bei taps mokesčių mokėtojais. Spjaudome į šulinį, iš kurio gersime.
Negražu.
Kai emigrantų atsiųstais pinigais papildome mūsų gerbūvį, kai turime didžiules sumas Europos Sąjungos paramos, kai gauname JAV ir kitų sąjungininkių ginkluotųjų pajėgų pagalbą, dorojantis su grėsmėmis valstybei, tuose Lietuvai geruose darbuose yra ir mūsų emigrantų triūso dalelė.
Kai reikėjo stoti į NATO, reikalavome emigrantų politinio aktyvumo. Dabar kaltiname juos už nenorą dykai vergauti Maksimoje. Siekiame toliau kvailinti mūsų tautą, kuri bando užtikrinti jaunimo ateitį. Nesuprantame, kad bandymai drausti, atiminėti pasus, tik atstumia nuo mūsų feodaliniais pelėsiais prakvipusios valstybės. Ne visi vaikai, užaugę Lietuvoje, ją paliks. Kiti išsimokys (jei neišsidalinsime universitetų pastatus), bei taps mokesčių mokėtojais. Spjaudome į šulinį, iš kurio gersime.
Negražu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)