Kaip iš tikrųjų reikėtų mokytis iš Čingischano

„Profits, Prophets, Coaches and Kings“ (liet. „Pelnas, pranašai, treneriai ir karaliai“). Autorius – Jaredas Diamondas. Leidykla „Mariner Books“; 288 puslapiai; 32 JAV doleriai. Leidykla „Allen Lane“; 25 svarai sterlingų.

 

Norint taip greitai užkariauti didžiąją dalį Eurazijos, Čingischanas turėjo būti itin ryžtingas žmogus. Šiandienos vadovai, trokštantys sukurti verslo imperijas ir demonstruojantys „mačo“ būdą, kartais svajoja, kad jis būtų palikęs knygą su patarimais apie lyderystę. Kaip Čingischanas pasielgtų su prastai dirbančia pardavimų komanda? Deja, išskyrus vieną kitą (ir galbūt išgalvotą) citatą apie džiaugsmą priversti našles lieti ašaras, galingojo mongolo įžvalgos neišliko.

 

Kita vertus, jos galbūt nebūtų labai naudingos. Savo sėkmę Čingischanas būtų siejęs su drąsa, jojimo įgūdžiais ir strateginiu genialumu. Tačiau iš tiesų viską lėmė orai – taip teigia istorikas ir Pulitzerio premijos laureatas Jaredas Diamondas. Mongolijos stepėse atlikta medžių rievių analizė rodo, kad Čingischano iškilimo laikotarpiu čia buvo neįprastai drėgna. Daugiau lietaus reiškė daugiau žolės, daugiau avių pieno kariams maitinti ir daugiau atsarginių žirgų, užtikrinusių stulbinantį ordos mobilumą. Jei jis būtų gimęs 20 metų anksčiau arba 200 mylių piečiau, greičiausiai būtų likęs tik dar vienu eiliniu karo vadu. „To nesuvokdamas (nes nebuvo medžių rievių dendrochronologas), Čingischanas turėjo laimės gimti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, – rašo dr. Diamondas.

 

Gali būti, kad pervertinamas ir populiariausios pasaulio religijos įkūrėjas. Žinoma, Jėzus buvo charizmatiškas. Tačiau tokių buvo ir tūkstančiai kitų šventųjų vyrų. Jo Evangelija paplito visame pasaulyje, o kitų – ne; didžiąja dalimi tai lėmė veiksniai, kurių jis negalėjo kontroliuoti. Prieš du tūkstantmečius gyvenę žydai pasižymėjo neįprastai aukštu raštingumo lygiu ir buvo plačiai išsibarstę po Romos imperiją, todėl Jėzaus mokymas buvo užrašytas, plačiai išplatintas ir skaitomas. Apaštalas Paulius pritaikė šį tikėjimą taip, kad jis taptų patrauklus ir ne žydams. Krikščionybė paplito Europoje, kai ją priėmė Romos imperatorius, o vėliau pasiekė visus žemynus europiečiams kolonizuojant pasaulį – dažnai pasitelkiant priemones, kurios visiškai neatitiko krikščioniškųjų vertybių.

 

Savo garsiausiame veikale „Guns, Germs and Steel“ (liet. „Ginklai, mikrobai ir plienas“) dr. Diamondas teigė, kad Vakarų iškilimą labiau nei kultūra lėmė geografija ir aplinkos veiksniai. Knygoje „Profits, Prophets, Coaches and Kings“ jis savo plačias žinias nuo mąstysenos iki lyderystės. Tai itin įtraukiantis skaitinys.

 

Svarstydamas, kodėl lyderiai apskritai reikalingi, dr. Diamondas aprašo 1964 m. kelionę į Naująją Gvinėją, kur stebėjo, kaip izoliuoto kalnų kaimo gyventojai aptaria opią problemą. Visi gyventojai – galbūt 100 žmonių – stovėjo aikštelėje. Kiekvienas, norintis pasisakyti, tai darė garsiai. Visi vieni kitus pažinojo, tad lyderio nereikėjo.

 

Vis dėlto visuomenėms tampant sudėtingesnėms, kažkas turi koordinuoti sprendimus. 20 000 gyventojų turinčiame mieste neįmanoma visiems susirinkti aikštėje ir šaukti. Tačiau ne taip akivaizdu, kokią įtaką daro pavieniai lyderiai. Yra du būdai tai įvertinti. Pirmasis – biografinis: nagrinėti iškilių asmenybių istorijas ir bandyti suprasti, kas jas išskyrė iš kitų. Antrasis – ieškoti statistinių įrodymų. Dr. Diamondas taiko abu metodus.

 

Su prezidentais sunku atlikti eksperimentus. Negalima paskirti Kamalos Harris vadovauti identiškai Amerikos kopijai, norint pamatyti, ar ji būtų dirbusi geriau nei Donaldas Trumpas. Tačiau galima pasitelkti natūralius eksperimentus, pavyzdžiui, stebėti, kas nutinka lyderiams mirus natūralia mirtimi.

 

Vieno tyrimo metu buvo nagrinėjami 183 vyriausybių vadovai, mirę arba priversti pasitraukti iš pareigų 1875–2004 m. Vėlesnis ekonomikos augimas vidutiniškai buvo toks pat, kaip ir tais atvejais, kai lyderis nemirdavo eidamas pareigas. Tačiau už šio vidurkio slėpėsi dideli svyravimai: tikimybė, kad augimas smarkiai padidės arba sumažės, buvo daug didesnė. Tikėtiniausias paaiškinimas – tai, kas vadovauja, iš tiesų yra svarbu. Kai ekonomikos srityje nekompetentingas lyderis pasitraukia iš posto, augimas paspartėja; kai pasitraukia kompetentingas – nutinka priešingai. Vis dėlto šis poveikis buvo būdingas autokratinėms sistemoms, kuriose lyderiai turi daugiau nevaržomos valdžios, o demokratijose jis buvo vos pastebimas.

 

Tas pats metodas leidžia pažvelgti ir į įmonių vadovus. Danijoje atliktas tyrimas parodė, kad generalinio direktoriaus mirtis per dvejus metus vidutiniškai sumažindavo įmonės pelną 13 proc. Tuo tarpu valdybos nario mirtis jokio pastebimo poveikio neturėjo.

 

Trumpai tariant, lyderiai yra svarbūs. Tačiau kaip tapti geresniu lyderiu? Išsilavinimas padeda. Kai aukštąjį išsilavinimą turintį prezidentą ar ministrą pirmininką pakeičia asmuo, kuriam nepavyko prasimušti, kai kalbama apie laikotarpį po vidurinės mokyklos, ekonominiai rezultatai dažnai būna prastesni. Ir, žinoma, studijų sritis, kurią baigę politiniai lyderiai pasiekia geriausių ekonominių rezultatų, yra ekonomika. Tačiau norint geriau suprasti vadovavimo subtilybes, verta panagrinėti konkrečius pavyzdžius.

 

Dr. Diamondas mini Botsvanos pirmąjį prezidentą Seretse Khamą, kuris atvedė skurdžią ir niekam nežinomą šalį į klestėjimą. 1966 m., šaliai atgavus nepriklausomybę, jos perspektyvos atrodė niūrios. Ji turėjo vos septynias mylias asfaltuotų kelių, 22 universitetinį išsilavinimą turinčius žmones, jokių žinomų gamtinių išteklių ir jokių prielaidų manyti, kad pavyks išvengti kruvinų konfliktų, apėmusių postkolonijinę Afriką.

 

Tuomet šalis atrado deimantų – ir jų buvo gausybė, – tad vietos gentys turėjo akivaizdžią priežastį kovoti toliau. Khama išsaugojo taiką perduodamas teises į naudingąsias iškasenas valstybei, o ne genčiai (savo paties), kurios žemėje buvo rasta brangakmenių. Studijavęs Oksforde, jis pakankamai gerai išmanė šiuolaikinį pasaulį, kad sukurtų modernią ir skaidrią valstybės tarnybą. Visgi jis pakankamai tvirtai laikėsi vietos tradicijų, kad išliktų populiarus. (Kišenėje jis visada nešiodavosi maišelį džiovintų vikšrų – kaimo gyventojų mėgstamą užkandį.) Be to, jis elgėsi pakankamai atsargiai ir nesivėlė į kaimyninės Pietų Afrikos politiką, nors asmeniškai ir nekentė apartheido. Jam vadovaujant, Botsvana pasižymėjo sparčiausiai augančia ekonomika pasaulyje. Dr. Diamondas įtikinamai argumentuoja, kad niekas kitas nebūtų sugebėjęs nuveikti to, ką padarė jis.

 

Remiantis šiuo ir kitais pavyzdžiais, galima daryti išvadą, kad geri prezidentai siekia atstovauti visai šaliai, o ne tik savo genčiai; kad jie mokosi iš geriausių specialistų ir vengia konfliktų su kaimynais. Vis dėlto daugelis žmonių įgyja valdžią neturėdami šių savybių. Daugeliui rinkėjų patinka lyderiai, kurie yra ištikimi savo genčiai, karingi ir niekinantys ekspertų nuomonę; būtent tai lėmė pastarojo meto populistinio nacionalizmo bangą.

 

Galiausiai sunku tiksliai apibrėžti, kas daro lyderį gerą, nes daugelis naudingų savybių yra vertingos tik tada, kai pasireiškia saikingai. Atkaklumas yra puikus dalykas, tačiau ne tada, kai jis virsta užsispyrimu. Drąsa – taip, bet ne beatodairiškumas; atjauta – taip, bet ne pernelyg didelis minkštumas; vizija – taip, bet ne fantazijos, prasilenkiančios su sveiku protu. Dr. Diamondas užsimena apie vieną svarbų dalyką, kurio plačiau nenagrinėja: žmonės, renkantys lyderius politikoje, versle ir kitose srityse, privalo rinktis blaiviai; jie turėtų puoselėti realistiškus lūkesčius dėl to, ką lyderis gali nuveikti, ir atmesti apsišaukėlius, žadančius staigų „aukso amžių“. Tai pareiga, kurios dažnai nepaisoma.“ [1]

 

1. The right way to learn from Genghis Khan. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9517,  (Sep 19, 2026): 79, 80.

The right way to learn from Genghis Khan

“Profits, Prophets, Coaches and Kings. By Jared Diamond. Mariner Books; 288 pages; $32. Allen Lane; £25

 

To conquer so much of Eurasia so quickly, Genghis Khan must have been a pretty decisive chap. Today macho executives striving to build empires sometimes wish he had left behind a book of leadership tips. What would Genghis do about that underperforming sales team? Alas, bar the odd (and possibly apocryphal) quote about the joy of making widows weep, the mighty Mongol’s insights are lost.

 

In any case, they might not be terribly useful. Genghis would have ascribed his success to courage, horsemanship and strategic genius. Actually, it was the weather, argues Jared Diamond, a Pulitzer-prizewinning historian. Analysis of tree rings on the Mongolian steppe reveals that the period of Genghis’s rise was unusually wet. More rain meant more grass, more sheep’s milk to nourish warriors and more spare horses to make the horde so devastatingly mobile. Had he been born 20 years earlier or 200 miles farther south, he might have been just another warlord. “Without knowing it (because he wasn’t a tree-ring dendrochronologist), Genghis had the good fortune to be born at the right time and place,” writes Dr Diamond.

 

The founder of the world’s most popular religion may be overrated, too. Sure, Jesus was charismatic. But so were thousands of other holy men. His gospel went global, while others did not, largely because of factors beyond his control. Jews two millennia ago were unusually literate and widely scattered across the Roman empire, so Jesus’s teachings were written down, widely distributed and widely read. The apostle Paul adapted his creed to make it appeal to non-Jews. Christianity spread across Europe when a Roman emperor converted, and to every continent when Europeans later colonised the world, often by very un-Christian means.

 

“Guns, Germs and Steel”, Dr Diamond’s best-known work, argued that geography and environmental factors, more than culture, enabled the rise of the West. In “Profits, Prophets, Coaches and Kings”, he turns his polymathic mind to leadership. It is a rollicking read.

 

Pondering why leaders are necessary in the first place, Dr Diamond describes a trip to New Guinea in 1964, where he watched an isolated highland village discuss some pressing problem. The entire population—perhaps 100 people—stood in a clearing. Anyone who felt like speaking did so, loudly. Everyone knew everyone else, so there was no need for a leader.

 

When societies grow more complex, however, someone has to co-ordinate decisions. In a town of 20,000, you can’t all stand in a square and shout. What is less obvious, though, is how much difference individual leaders make. There are two ways of assessing this. One is biographical: studying stories of great figures and trying to discern what made them distinct. The other is to look for statistical evidence. Dr Diamond uses both methods.

 

It is hard to conduct experiments with presidents. You cannot put Kamala Harris in charge of a duplicate America to see if she might have done a better job than Donald Trump. But you can devise natural experiments, such as observing what happens when leaders die of natural causes.

 

One study looked at 183 heads of government who died or were forced to retire between 1875 and 2004. Subsequent economic growth was on average the same as when a leader did not die in office. But this average disguised a wide variance: it was much more likely to increase or decrease a lot. The most probable explanation is that it really does matter who is in charge. When an economically incompetent leader falls from his horse, growth goes up; when a competent one does, the opposite happens. This effect, however, was concentrated in autocratic systems, where leaders have more unconstrained power, and was barely detectable in democracies.

 

The same method casts light on corporate leaders, too. A study in Denmark found that the death of a CEO reduced a company’s profits by 13% on average within two years. When a board member died, by contrast, it had no discernible effect.

 

Leaders, in short, are important. But how to become a better one? Being educated helps. When a college-educated president or prime minister is succeeded by one who never made it past high school, the economy tends to do worse. And the field of study that produces political leaders with the best economic record is, unsurprisingly, economics. But for a more fine-grained sense of how to lead, it helps to look at individual case studies.

 

Dr Diamond cites Seretse Khama, Botswana’s first president, who set a poor, obscure country on a path to prosperity. At independence in 1966, Botswana’s prospects seemed dismal. It had seven miles of paved road, 22 university graduates, no known natural resources and no reason to suppose it would avoid the bloody strife that gripped post-colonial Africa.

 

Then it struck diamonds—lots of them—and its tribes had an obvious reason to fight. Khama kept the peace by assigning mineral rights to the state, rather than the tribe (his own) under whose land the gems were found. Having studied at Oxford, he knew enough about the modern world to create a modern, clean civil service. Yet he was grounded enough in local tradition to remain popular. (He always carried a bag of dried caterpillars, a village snack, in his pocket.) And he was cautious enough to stay out of the politics of Botswana’s neighbour, South Africa, even if he personally loathed apartheid. Under him, Botswana had the fastest-growing economy in the world. Dr Diamond makes a convincing case that no other leader could have done what he did.

 

You might conclude from this and other examples that good presidents seek to represent the whole country, rather than just their tribe; that they learn from the best minds and that they avoid picking fights with neighbours. Yet plenty of people win power without these qualities. Many voters like their leaders tribal, belligerent and scornful of expertise; hence the recent surge of populist nationalism.

 

In the end, trying to pin down what makes a good leader is hard because so many useful qualities are useful only in the appropriate dose. Tenacity is great, but not when it hardens into stubbornness. Courage, but not recklessness; compassion, but not being a soft touch; vision, but not loopiness. A point Dr Diamond hints at but does not explore is that the people who select leaders, in politics, business and other spheres, have a duty to choose soberly; that they should have realistic expectations of what a leader can accomplish and reject the conmen who promise instant golden ages. It is a duty often neglected.” [1]

 

1. The right way to learn from Genghis Khan. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9517,  (Sep 19, 2026): 79, 80.

Įtakingiausio pasaulio ekonomisto iškilimas

„Kai sulaukta skambučio iš Stokholmo, atrodė, kad tai jau seniai turėjo įvykti. 2024 m. Daronas Acemoglu iš Masačusetso technologijos instituto (MIT) kartu su Simonu Johnsonu ir Jamesu Robinsonu pasidalijo Nobelio ekonomikos premiją už darbus, nagrinėjančius, kaip institucijos lemia gerovę. D. Acemoglu – vos 58-eri, tačiau jau kurį laiką jis yra šios mokslo srities milžinas. Jis parašė septynias knygas (neskaičiuojant keleto populiarių vadovėlių), įskaitant naujausią veikalą apie demokratiją ir dirbtinio intelekto poveikį ekonomikai. Šimtai jo mokslinių straipsnių – daugiau nei dešimt jų paskelbta būtent šiais metais – dažnai persunkti sudėtinga matematika. Jis varžosi su Harvardo universiteto atstovu Andrejumi Shleiferiu dėl aukščiausios vietos ekonomistų cituojamumo reitinge, kurį sudaro tyrimų duomenų bazė „IDEAS/RePEc“. Jo nuomonė svarbi kitiems ekspertams ir žiniasklaidai.

 

Visgi, jei ekonomistai išgeria po kelis gėrimus, kai kurie išdrįsta atvirai išsakyti savo tikrąją nuomonę apie šį milžiną. „Didelė dalis jo teorinių darbų yra naudingi, tačiau savo modelius jis pasitelkia populistinei politikai pagrįsti – politikai, kuri jau buvo bandyta įgyvendinti, bet patyrė nesėkmę“, – griežtai kritikuoja vienas žinomas ekonomistas. Kai kuriems komentatoriams drąsos suteikia ne alkoholis. „Apie Acemoglu garsiai kalbu jau visą dešimtmetį“, – teigė ekonomikos tinklaraštininkas Noah Smithas, reaguodamas į internete kilusią kritikos bangą dėl D. Acemoglu darbų.

 

Niekas nekaltina D. Acemoglu dėl prastos kokybės tyrimų, jau nekalbant apie akademinį nesąžiningumą. „Jis akivaizdžiai yra genijus“, – sako kitas ekonomistas, pridurdamas, kad D. Acemoglu yra dosnus doktorantams ir jaunesniesiems kolegoms. Klausimas tas, ar jo reputacija ekonomikos srities viršūnėje – ir su ja susijusi intelektinė įtaka – yra pagrįsta jo moksliniais darbais.

 

Pradėkime nuo jo empirinių metodų. Nobelio premija didžiąja dalimi grindžiama 2001 m. kartu su S. Johnsonu ir J. Robinsonu paskelbtu straipsniu, kurį mokslininkai citavo daugiau nei 23 000 kartų. Jame bandoma paaiškinti, kodėl vienos šalys yra turtingos, o kitos – skurdžios. Vietovėse, kur dėl ligų ar kitų priežasčių masiškai mirdavo europiečiai naujakuriai, kolonizatoriai kūrė „eksploatacines“ institucijas – jose valdžia ir ištekliai buvo sutelkti nedidelio elito rankose, siekiant išgauti kuo daugiau turtų. Tačiau palankesnio klimato regionuose naujakuriai išgyvendavo. Kolonistai ten kūrė įtraukias institucijas, užtikrinančias tinkamus kelius, mokyklas ir medicinos paslaugas. Šios institucijos išliko, todėl vietovės, kuriose kolonijiniais laikais naujakurių mirtingumas buvo mažesnis, šiandien yra turtingesnės.

 

Šiuo metu ekonomistai į šiuos rezultatus žiūri rimtai, tačiau nepažodžiui. Šis straipsnis paskatino juos giliau susimąstyti apie institucijas, tačiau kartu jie jį ir kritiškai išnagrinėjo. 2024 m. Nobelio premijos komiteto ataskaitoje pripažinta, kad duomenys apie mirtingumą „kartais yra fragmentiški“. 2012 m. Davidas Albouy iš Ilinojaus universiteto (Urbana-Champaign) parodė, kad kai kurioms šalims buvo priskirti iš kitų šalių paimti mirtingumo rodikliai (be kitų atliktų korekcijų). Jis nustatė, kad pakoregavus šiuos duomenis, straipsnyje pateikti skaičiavimai tampa nepatikimi. Pernai Martinas Buchneris iš tyrimų instituto „RWI-Essen“ ir jo kolegos pranešė, kad apklausti ekspertai buvo kiek labiau linkę pritarti D. Albouy pozicijai.

 

A. Acemoglu teigia, kad „šios diskusijos ir tam tikra kritika yra itin vertingos“. Tačiau jis prieštarauja teigdamas, kad p. Albouy prie savo išvados priėjo praleidęs pusę duomenų iš pradinės imties, įskaitant informaciją apie tokias svarbias šalis kaip JAV, Kanada ir Australija. Būtent ši aplinkybė kartu su tam tikrais statistiniais pasirinkimais ir lemia duomenų nepatikimumą, sako jis. Jis priduria, kad jei šiandien rengtų straipsnį iš naujo, atliktų „daugybę pakeitimų, įskaitant kai kurias vertinimo detales“ – nors pačių mirtingumo duomenų nekeistų.

 

Visai neseniai tyrėjai nagrinėjo straipsnį, kurį birželio mėnesį kartu su bendraautoriais paskelbė p. Acemoglu; jame teigiama, kad mažesnis gimstamumas siejamas su spartesniu BVP vienam darbingo amžiaus gyventojui augimu. Tai stulbinanti išvada, rodanti, jog šalims, kuriose mažėja gyventojų skaičius (pavyzdžiui, Japonijai), nėra ko pernelyg nerimauti. Vis dėlto kiti ekonomistai, tarp jų Jesúsas Fernándezas-Villaverde iš Pensilvanijos universiteto, abejoja, ar istoriniai dėsningumai iš tiesų gali būti patikimas orientyras šiandienai, kai daugelyje šalių gimstamumas sparčiai krenta. Tai pagrįsta pastaba – ją savo išvadose nurodo ir pats p. Acemoglu bei jo bendraautoriai. Tačiau ši mintis gali pasimesti ir atrodyti pernelyg paprasta ar primityvi greta gausių p. Acemoglu pateikiamų matematinių skaičiavimų.

 

Atkaklus kritikas gali rasti spragų beveik bet kieno darbe, o p. Acemoglu ekonomikos srityje yra pagrindinis taikinys. Visgi didelio dėmesio, kurį lemia garsus vardas, nepakanka antrai problemai paaiškinti: jo idėjos kartais gali pasirodyti neįspūdingos. Jo vieši komentarai, ypač apie JAV politiką, nėra originalūs ar drąsūs. Pavyzdžiui, jo „vieningoji D. Trumpo teorija“ teigia, kad prezidentas veikia „stiprindamas vykdomąją valdžią ir griaudamas ją ribojančias institucijas bei normas“. Ką gi, išties.

 

Dar labiau nerimą kelia tai, kad jo pagrindinė tezė gali nieko ypatingo neatskleisti. Valstybės klesti, kai institucijos yra geros, ir stagnuoja, kai jos yra prastos. Tačiau kas tiksliai yra institucija? Taisyklės, normos, jų laikymosi užtikrinimas, kultūra – iš tiesų viskas. Iš kur atsiranda institucijos? Iš „kritinių lūžio taškų“ ir „institucinio poslinkio“.

 

2011 m. recenzuodamas vieną iš D. Acemoglu knygų, Džordžo Meisono universiteto (George Mason University) atstovas Tyleris Cowenas pastebėjo, kad joje aprašomi instituciniai pokyčiai, regis, kyla tik iš kitų institucinių pokyčių; dėl to pagrindinis argumentas tampa begaline regresija – tarsi „vėžliai iki pat apačios“. Londono ekonomikos mokyklos (London School of Economics) atstovas Duncanas Greenas teigė, kad ši teorinė sistema veikia daugiausia žvelgiant atgal. Stanfordo universiteto profesorius Francis Fukuyama tvirtino, kad knygoje tiesiog ignoruojamas Kinijos pavyzdys – šalis pasiekė milžinišką ekonominį augimą, nors jos institucijas galima pagrįstai apibūdinti kaip „ekstrakcines“ (išnaudotojiškas).

 

D. Acemoglu atsikerta, kad knygoje du skyriai iš dalies arba daugiausia skirti Kinijai. O kalbant apie vėžlius: „Norint suprasti institucinius pokyčius institucijų požiūriu, būtina atsižvelgti į konkrečias praeities institucijas ir istorinius įvykius, kurie joms daro įtaką, – sako jis. – Nemanau, kad tai būtų tautologija.“

 

Jei D. Acemoglu ir atsiriboja nuo nusistovėjusių pažiūrų, tai daugiausia tam, kad išsakytų itin niūrias mintis apie technologijas. Knygoje „Power and Progress“ („Galia ir pažanga“), parašytoje kartu su S. Johnsonu ir išleistoje 2023 m., tūkstantmetė inovacijų istorija daugiausia vaizduojama kaip pasakojimas apie tai, kaip elitas pasisavina naudą, ir apie nenumatytas pasekmes. Medvilnės valymo mašina prisidėjo prie vergijos įsigalėjimo, o Haberio-Boscho procesas leido kurti ginklus. Paprasti žmonės, regis, laimėdavo tik tada, kai pavykdavo priversti kapitalistus atsižvelgti į jų interesus. Knygoje sumenkinamas svarbesnis argumentas: technologinė pažanga savaime padarė vidutinį žmogų daug kartų turtingesnį nei ikipramoninėje epochoje.

 

D. Acemoglu argumentai apie dirbtinį intelektą (DI) taip pat tokie pesimistiški, kad praranda įtikinamumą. 2024 m. paskelbtame straipsnyje jis apskaičiavo, kad DI padidins JAV našumą tik šiek tiek daugiau nei per dešimtmetį. Tokia išvada padaryta ignoruojant galimą transformacinį naujų DI produktų poveikį. „Toje analizėje jis visiškai neįvertina galimybės, kad dėl dirbtinio intelekto paspartės mokslo ir socialinių mokslų pažanga arba pagerės sprendimų priėmimas“, – teigia Lawrence’as Summersas, Harvardo universiteto garbės prezidentas (ir buvęs JAV iždo sekretorius).

 

„Tai pagrįsta kritika“, – pripažįsta D. Acemoglu. „Nenumatiau savarankiškai veikiančio dirbtinio intelekto (DI) atsiradimo ir neįtraukiau jo į savo prognozes.“ Jis taip pat pažymi, kad DI modeliai gali būti naudingesni moksliniams tyrimams, nei jis manė anksčiau. Visgi jis laikosi savo metodų, skirtų DI poveikiui našumui įvertinti, ir siekia įnešti „šiek tiek realizmo į kalbas apie milžinišką būsimą našumo augimą“.

 

Šios akademinės diskusijos gali tapti itin svarbios. Nors A. Acemoglu nemano, kad DI smarkiai padidins našumą, jį neramina šios technologijos poveikis demokratijai ir darbo vietoms. Naujojoje knygoje jis daugiausia dėmesio skiria galimai socialinei žalai, o ne galimai naudai. Jo siūlymas, kaip tą žalą sumažinti – kurti „darbuotojams palankų DI“, kuris didintų žmogaus darbo vertę, o ne jį pakeistų, – skamba puikiai, tačiau kartu ir savaime suprantamai.

 

A. Acemoglu įtaką diskusijose apie DI iliustruoja neseniai paskelbtas ir dešimčių žymių ekonomistų pasirašytas pareiškimas, kuriame teigiama, kad „privalome veikti nedelsdami“, norėdami „nukreipti DI ta linkme, kuri papildytų žmones ir būtų naudinga visuomenei“. Tačiau kas tie „mes“? Ir kas spręs, koks DI papildo žmones, o koks – ne? Net ir peticiją pasirašę ekonomistai pripažįsta, kad nėra tuo visiškai tikri. A. Acemoglu autoritetas toks didelis, kad kartais gali užgožti kritinį mąstymą.“ [1]

 

1. The rise of the world’s most influential economist. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513,  (Aug 22, 2026): 58, 59.

The rise of the world’s most influential economist

“BY THE TIME the call came from Stockholm, it felt overdue. In 2024 Daron Acemoglu of the Massachusetts Institute of Technology shared the Nobel prize in economics with Simon Johnson and James Robinson for work on how institutions shape prosperity. Mr Acemoglu is only 58 years old, but for some time he has been the discipline’s colossus. He has written seven books, including a new one about democracy and the economic impact of artificial intelligence, not counting a couple of popular textbooks. His hundreds of papers, more than ten of them published this year, are often stuffed with complex mathematics. He competes with Andrei Shleifer of Harvard University for top spot on a citation ranking of economists produced by IDEAS/RePEc, a research database. His views carry weight with other wonks and the media.

 

Give economists a few drinks, however, and some will venture their true opinions about this giant. “Much of his theoretical work is useful, but he uses his models to inform populist policies that have been tried before and failed,” blasts one well-known economist. Some commentators do not require Dutch courage. “I’ve been yelling about Acemoglu for literally a decade,” Noah Smith, an economics blogger, has said, in response to a flurry of online criticism of Mr Acemoglu’s work.

 

No one accuses Mr Acemoglu of truly poor research, let alone academic malpractice. “He is obviously a genius,” says another economist, who adds that he is generous to PhD students and junior colleagues. The question is whether his reputation at the very apex of the economics profession—and the intellectual influence that goes with it—is justified by his scholarship.

 

Start with his empirical methods. His Nobel rests heavily on a paper released in 2001 with Messrs Johnson and Robinson, which researchers have cited more than 23,000 times. It seeks to explain why some countries are rich and others poor. In places where European settlers died in droves, perhaps because of disease, colonisers built “extractive” institutions, with power and resources concentrated in the hands of an elite few, to take out as many resources as possible. But in more agreeable climates, settlers survived. Colonists built more inclusive institutions, with proper roads, schools and medical services. Those institutions persisted, with the effect that places with lower settler mortality in colonial times are richer today.

 

Economists now take these results seriously but not literally. The paper encouraged them to think more deeply about institutions, but they have also picked it apart. The Nobel committee’s report in 2024 conceded that the mortality data are “sometimes sketchy”. In 2012 David Albouy of the University of Illinois Urbana-Champaign showed that some countries were assigned mortality rates borrowed from other countries, among other adjustments. Correct for these, he found, and the paper’s estimates become unreliable. Last year Martin Buchner of RWI-Essen, a research institute, and colleagues reported that experts they surveyed were somewhat more likely to side with Mr Albouy.

 

Mr Acemoglu says that “these discussions and some critiques are hugely valuable.” But he counters that Mr Albouy reaches his conclusion by omitting half the data from the original sample, including on important countries like America, Canada and Australia. It is this combination, along with some statistical choices, that introduces the unreliability, he says. He adds that if he were redoing the paper today, he would make “a number of changes, including in some of the estimation details”—though not to the mortality data.

 

Most recently, researchers have examined a paper that Mr Acemoglu released in June, with co-authors, which argues that lower birth rates are associated with faster growth in GDP per working-age adult. A striking finding, it seems to suggest that places with falling populations, like Japan, do not have much to worry about. Yet other economists, including Jesús Fernández-Villaverde of the University of Pennsylvania, question whether historical relationships are really useful guides to the present, when many countries’ birth rates are collapsing. It is a fair point—and Mr Acemoglu and his co-authors raise it in their conclusion. But it can get lost and can seem unsophisticated when set against Mr Acemoglu’s reams of maths.

 

A determined critic can find holes in almost anyone’s work—and Mr Acemoglu is the biggest target in economics. Yet fame-induced scrutiny cannot explain a second problem: that his ideas can seem underwhelming. His public commentary, especially on American politics, is unadventurous. His “unified theory of Trump”, for instance, asserts that the president operates “by elevating executive power and destroying constraining institutions and norms”. Well, indeed.

 

More worryingly, his grand thesis may not reveal much. Nations prosper when institutions are good, and stagnate when they are bad. True. But what, exactly, is an institution? Rules, norms, enforcement, culture—everything, really. Where do institutions come from? “Critical junctures” and “institutional drift”.

 

Reviewing one of Mr Acemoglu’s books in 2011, Tyler Cowen of George Mason University noted that the institutional changes it describes seem only to come from other institutional changes, making the core argument regress for ever—turtles all the way down. Duncan Green of the London School of Economics has said that the framework works mainly in hindsight. Francis Fukuyama of Stanford has argued that the book waves away the example of China, which has had blistering economic growth alongside institutions that can plausibly be described as extractive.

 

Mr Acemoglu retorts that the book devotes two chapters partly or mostly to China. As for the turtles: “To understand institutional change from an institutional perspective you must consider the specific institutions in the past and the historical events…that influence them,” he says. “I don’t think this is tautological at all.”

 

To the extent that Mr Acemoglu breaks from received wisdom, it is mainly to espouse remarkably glum views about technology. “Power and Progress”, written with Mr Johnson and published in 2023, treats a thousand years of innovation largely as a story of elite capture and unintended consequences. The cotton gin was the handmaid of slavery; the Haber-Bosch process created weapons. Ordinary people apparently gained only when they could steer capitalists to consider their interests. The book plays down a more compelling claim: that technological progress in itself has made the average person many times richer than in pre-industrial times.

 

Mr Acemoglu’s arguments about AI are also pessimistic to the point of losing credibility. In a paper published in 2024 he calculates that AI will boost American productivity by only a touch over ten years. The paper reaches this conclusion by ignoring the potentially transformative effect of new AI products. “He leaves out entirely in that analysis the possibility that we will have more rapid scientific progress, more rapid social-scientific progress, or better decision-making because of artificial intelligence,” according to Lawrence Summers, president emeritus of Harvard (and a former treasury secretary).

 

“This is a valid criticism,” says Mr Acemoglu. “I did not foresee agentic AI and it was not incorporated in my predictions.” He also notes that AI models may be more useful in scientific research than he imagined. But he stands by his methods of estimating the productivity effects of AI, as well as injecting “some realism into the claims about huge coming productivity improvements”.

 

These academic disputes could end up mattering a great deal. Mr Acemoglu may not think AI is about to turbocharge productivity, but he does worry about its effects on democracy and jobs. His new book focuses on its potential social harm rather than its potential benefits. His proposal to limit that harm, “pro-worker AI” that would augment the value of human labour rather than replacing it, sounds terrific—but also obvious.

 

Mr Acemoglu’s influence in the AI debate is clear in a recent statement, signed by dozens of prominent economists, which argues that “we must act now” to “steer AI in a direction that complements humans and benefits society”. But who are “we”? And who is to decide what sort of AI does or does not complement humans? Even economists who signed the petition say they are not entirely sure. So great is Mr Acemoglu’s stardom that it can sometimes blind the critical faculties.” [1]

 

1. The rise of the world’s most influential economist. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513,  (Aug 22, 2026): 58, 59.

Vakarų europiečiai nori nutraukti ryšius su Amerikos technologijų gigantais

Vakarų Europos vyriausybės ir institucijos agresyviai nusigręžia nuo Amerikos didžiųjų technologijų kompanijų, siekdamos užsitikrinti tai, ką lyderiai vadina „skaitmeniniu suverenitetu“. Vedamos noro išvengti „technologinio vasalo“ Silicio slėniui, judėjimas sparčiai paspartėjo po baimės dėl duomenų pavertimo ginklu, ekstrateritorinių JAV įstatymų, tokių kaip CLOUD įstatymas, ir geopolitinės trinties.

Visuomenės nuotaikos atspindi šį pokytį, nes naujausi duomenys rodo, kad beveik du trečdaliai europiečių mano, jog Amerikos technologijų paslaugų pakeitimas yra gera idėja. Europos Komisija įteisino šį atsiskyrimą, pristatydama didžiulį „technologijų suvereniteto paketą“, skirtą sistemingai panaikinti JAV hiperskalės bendrovių dominavimą.

Strategija, kaip atsikratyti JAV gigantų

Europos Sąjungos požiūris orientuotas į pagrindinius skaitmeninės ekonomikos ramsčius – debesų kompiuteriją, darbo vietos infrastruktūrą, dirbtinį intelektą ir puslaidininkius:

• „EuroStack“ ir viešoji infrastruktūra: Europos Parlamentas priėmė rezoliucijas, kuriose pirmenybė teikiama vidaus alternatyvoms per viešuosius pirkimus. Kaip tiesioginis signalas, Europos Parlamentas oficialiai pakeitė „Google“ į prancūzišką paieškos sistemą „Qwant“ kaip numatytąją paieškos priemonę.

• Atsisakymas „Microsoft“ ir „Office Suites“: Vakarų Europos vyriausybės sistemingai atsisako JAV biuro programinės įrangos. Tūkstančiai Prancūzijos vyriausybės darbuotojų buvo įpareigoti atsisakyti „Microsoft Teams“ ir „Zoom“ ir rinktis vietinę, atvirojo kodo programinę įrangą, tokią kaip „LaSuite“. Vokietijos šiaurinė Šlėzvigo-Holšteino žemė agresyviai pašalino JAV programinę įrangą iš savo viešojo administravimo, o Nyderlandai ir Šveicarija vykdo panašius daugiamečius laipsniškus atsisakymus.

• Suvereni debesijos iniciatyva: Siekdamos apsaugoti viešuosius duomenis, Europos valstybės atsisako JAV debesijos infrastruktūros. Suomija neseniai užblokavo savo rinkimų duomenų perkėlimą į „Amazon Web Services“ (AWS), o Prancūzija savo svarbią sveikatos duomenų centro sutartį skyrė Prancūzijos tiekėjui „Scaleway“, o ne „Microsoft Azure“. [1, 2]

• Dirbtinio intelekto ir aparatinės įrangos nepriklausomumas: Siekdama apeiti Amerikos skaičiavimo monopolijas, Europa finansuoja vietos čempionus. Prancūzijos dirbtinio intelekto įmonės „Mistral AI“ vertė neseniai viršijo 21 mlrd. JAV dolerių, kad sukurtų visiškai europinę dirbtinio intelekto infrastruktūrą. Tuo tarpu Europos Centrinio Banko pirmininkė Christine Lagarde skubiai paragino sparčiai plėsti duomenų centrus šalies viduje, perspėdama, kad JAV šiuo metu kontroliuoja 75 % pasaulinių dirbtinio intelekto skaičiavimo pajėgumų, palyginti su 5 % Europos.

 

Sektorius JAV dominavimo lygis Europos alternatyva / veiksmas

Debesų kompiuterijos rinka ~70 % kontroliuojama „Amazon“, „Microsoft“, „Google“ Siūlomas debesų kompiuterijos ir dirbtinio intelekto plėtros įstatymas, verčiantis pirkti šalies viduje.

Produktyvumo įrankiai Dominuoja „Microsoft 365“ / „Google Workspace“ Perėjimas prie vietinių atvirojo kodo programų paketų, tokių kaip „LaSuite“ ir „Euro-Office“.

Paieška ir atradimas Beveik monopolizuojama „Google“ Institucinis perėjimas prie Europos alternatyvų, tokių kaip „Qwant“.

Dirbtinis intelektas JAV valdo 75 % pasaulinių dirbtinio intelekto skaičiavimo pajėgumų Kelių milijardų dolerių finansavimas „Mistral“ dirbtiniam intelektui ir vietiniams suvereniems duomenų centrams.

Atstumimas ir realybės patikrinimai

Nepaisant politinio pagreičio, visiškas ryšių nutraukimas yra labai prieštaringas ir sudėtingas:

• „Nugalimo jungiklio“ dilema: Technologijų grupės pažymi, kad visiškai pakeisti JAV technologijas per naktį yra ekonomiškai neįmanoma. Maždaug 80 % Europos įmonių išlaidų įmonių programinei įrangai vis dar tiesiogiai tenka JAV tiekėjams.

 

• Gynybos sektoriaus pasipriešinimas: Europos gynybos ir kariuomenės pareigūnai aktyviai priešinasi griežtoms ES taisyklėms. Jie perspėja, kad skubėjimas blokuoti JAV hiperskalės įmones gali pakenkti kibernetiniam saugumui ir koordinavimui su NATO sąjungininkais, atsižvelgiant į tai, kad Amerikos debesijos sistemos yra giliai įdiegtos pažangiausioje karinėje įrangoje, pavyzdžiui, naikintuvuose F-35.

 

• Startuolių susirūpinimas: Daugelis technologijų įmonių įkūrėjų teigia, kad izoliacionizmas pakenks Europai. Kadangi žemynas labai atsilieka aukščiausios klasės puslaidininkių gamyboje (pvz., naujausiuose „Nvidia“ lustuose), ryšių nutraukimas gali paskatinti Europos technologijų startuolius migruoti į JAV, kad galėtų naudotis didesne skaičiavimo galia.

 

„Nieko nepraleidžiu“, – sako Dirkas Schrödteris, Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemės skaitmeninimo ministras. Vaizdo skambučio metu, naudodamas „OpenTalk“ – vokišką alternatyvą „Microsoft Teams“, jis paaiškina, kaip per pastaruosius dvejus metus apie 30 000 žemės tarnautojų perkėlė iš amerikiečių bendrovės bendradarbiavimo ir produktyvumo įrankių į atvirojo kodo alternatyvas. Dabar jis pradėjo darbuotojų perkėlimo iš „Windows“ į „Linux“ – atvirojo kodo operacinę sistemą – procesą. Šis žingsnis patraukė kitų šalių valstybės pareigūnų dėmesį, kurie taip pat nori nutraukti ryšius su Amerikos technologijų gigantais. „Kiekvieną savaitę sulaukiame klausimų iš kitų valstybių, kitų miestų ir vyriausybių Europoje ir už jos ribų“, – sako jis.

 

Augantis susidomėjimas atvirojo kodo programine įranga atspindi naują geopolitinę realybę. Amerika jau seniai naudojasi savo komerciniais gebėjimais, kad pakenktų priešams, pavyzdžiui, įvesdama sankcijas Iranui ir Rusijai. Tačiau dabar net sąjungininkai nerimauja,  kad tai galėtų nutraukti jų prieigą prie svarbiausių technologijų – arba bent jau grasinti, tarkime, prekybos derybų metu.

 

Užsienio vyriausybės nagrinėja, kiek jų veiklos galimybės priklauso nuo Amerikos tiekėjų. Baimė kilo praėjusių metų gegužę, kai tuometinis Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras Karimas Khanas prarado prieigą prie savo „Microsoft“ el. pašto paskyros po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė sankcijas teismui dėl Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu arešto orderio išdavimo. („Microsoft“ teigia, kad nenutraukė savo paslaugų.) Dar vienas sukrėtimas įvyko šių metų birželį, kai D. Trumpas privertė dirbtinio intelekto laboratoriją „Anthropic“ laikinai nutraukti prieigą prie savo naujausių modelių užsienio šalyse. Amerikos sąjungininkai taip pat pastebėjo, kai praėjusiais metais ji du kartus sustabdė ginklų tiekimą Ukrainai.

 

Amerikos įmonės laimi nedidelę dalį visų užsienio vyriausybių skelbiamų sutarčių. Tačiau jų produktai ir paslaugos dažnai yra svarbiausių vyriausybės funkcijų pagrindas. Todėl dedamos įvairios pastangos sumažinti priklausomybę nuo Amerikos tiekėjų ir puoselėti vietines alternatyvas. Tačiau daugeliu atvejų tai padaryti bus labai sunku.

 

Ypač Europa tapo centru, kuriuo siekiama išstumti „America Inc.“ iš vyriausybės tiekimo grandinių. Prancūzijos nacionalinė vyriausybė planuoja atsisakyti „Teams“ ir nori perkelti kai kuriuos kompiuterius į „Linux“. Vietos valdžios institucijos, įskaitant Reuso miestus Ispanijoje ir Orhusą Danijoje, kreipėsi į Europos debesijos paslaugų teikėjus, tokius kaip „Nextcloud“ ir „Hetzner“, abu iš Vokietijos. Birželį Europos Komisija pristatė planą, kaip sustiprinti žemyno „technologinį suverenitetą“, kuriuo, be kita ko, siekiama perduoti jautrių vyriausybės duomenų apdorojimą tokiems paslaugų teikėjams. Praėjusiais metais Ispanija atšaukė JAV bendrovės „Lockheed Martin“ tiekiamų naikintuvų F-35 užsakymą. Britų politikai ragina ministrą pirmininką įtraukti nutraukimo sąlygą į sutartį tarp Amerikos technologijų bendrovės „Palantir“ ir Nacionalinės sveikatos tarnybos.

 

„The Economist“ skaičiavimai rodo, kad bendrai Amerikos bendrovės sudaro nedidelę viešųjų išlaidų užsienyje dalį. Apskaičiuojame, kad iš 25 trilijonų dolerių pardavimų, kuriuos pernai generavo listinguojamos Amerikos bendrovės, galbūt 500 mlrd. dolerių (arba 2 proc.) atėjo iš užsienio vyriausybių. Tai atitinka maždaug 7 % vyriausybės pirkimų EBPO šalyse, išskyrus Ameriką, kurioms tenka didžioji išlaidų dalis.

 

Kai kurios šalys yra labiau priklausomos nei kitos. Remiantis duomenų teikėjos „TenderAlpha“ duomenimis (žr. diagramą), vertinant pagal praėjusiais metais Amerikos įmonių laimėtų vyriausybės sutarčių skaičių, Australija (6 % sutarčių) ir Didžioji Britanija (4 %) yra labiau priklausomos nei Prancūzija (2 %) ir Vokietija (1 %) (žr. diagramą).

 

Vis dėlto Amerikos įmonės vaidina neproporcingai didelį vaidmenį svarbiausiose vyriausybės srityse. Manome, kad maždaug du penktadaliai verslo, kurį Amerikos įmonės generuoja iš užsienio vyriausybių, yra informacinių technologijų ir gynybos srityje. (Dar vieną didelę dalį sudaro farmacijos ir medicinos įranga, kurią perka visuomenės sveikatos sistemos visame pasaulyje.)

 

Dažnai taip yra todėl, kad yra mažai alternatyvų. Analitikų bendrovės „Synergy Research“ duomenimis, „Alphabet“, „Amazon“ ir „Microsoft“ kontroliuoja du trečdalius pasaulinės debesų kompiuterijos rinkos. Kita tyrimų grupė „Forrester“ mano, kad Amerikos tiekėjai sudaro nuo septynių iki devynių iš dešimties didžiausių daugelio įmonių programinės įrangos segmentų tiekėjų.

 

Tie egzistuojantys pakaitalai dažnai yra prastesni. Kartais nuostolis yra nereikšmingas: „OpenTalk“ vartotojai negali siųsti jaustukų, skraidančių per ekraną. Tačiau kiti trūkumai yra rimtesni. „LibreOffice“, atvirojo kodo produktyvumo programinės įrangos paketas, kurį renkasi daugelis vyriausybių, neturi „Microsoft“ siūlomų dirbtinio intelekto funkcijų – šis trūkumas tik dar labiau išryškės technologijoms tobulėjant. „OVHcloud“, Prancūzijos debesų kompiuterijos paslaugų teikėja, kuri yra didžiausia tokio pobūdžio įmonė Europoje, generuoja maždaug šimtadalį „Amazon Web Services“ pajamų, todėl sunku konkuruoti kaina ar neatsilikti nuo inovacijų. Panašiai vyriausybės, norinčios pažangiausios oro gynybos sistemos, turi kreiptis į „Lockheed“ ir kitą Amerikos ginklų gamintoją RTX, kurie kartu gamina „Patriot“.

 

Perėjimo išlaidos taip pat gali būti didelės. „Lockheed“ tiekia F-35 naikintuvus vyriausybėms nuo Norvegijos iki Belgijos. Šios šalys vietoj to galėtų pasirinkti europietišką naikintuvą, pavyzdžiui, „Rafale“ ar „Typhoon“, net jei jie yra mažiau pažangūs. Tačiau tam reikėtų didelio masto operacinio pertvarkymo, įskaitant pilotų ir pagalbinių įgulų perkvalifikavimą bei ginklų inventoriaus pakeitimą – sunku parduoti, kai didžiulės sumos jau išleistos „Lockheed“ naikintuvams.

 

Arba apsvarstykite pacientų įrašų sistemas ligoninėse. Didelės perėjimo prie naujo tiekėjo išlaidos iš dalies yra priežastis, kodėl Norvegijos parlamentas birželį balsavo už tai, kad būtų toliau naudojamasi „Epic“, amerikiečių sveikatos priežiūros duomenų bazių tiekėja, nepaisant gydytojų nepasitenkinimo programine įranga.

 

Vietos įmonių priklausomybė nuo amerikiečių tiekėjų.  Roy'us Illsley iš tyrimų bendrovės „Omdia“ atkreipia dėmesį, kad didelė dalis programinės įrangos, kuria naudojasi „OVHcloud“, yra sukurta „VMware“ – įmonės, priklausančios JAV bendrovei „Broadcom“.

 

Vyriausybės, nusprendusios atsisakyti JAV tiekėjų paslaugų, rizikuoja supykdyti nenuspėjamą JAV prezidentą; dėl to ši supervalstybė galėtų tapti dar mažiau patikima sąjungininke. Pieteris Wezemanas iš analitinio centro SIPRI pažymi, kad liepos mėnesį Danija, rinkdamasi jūrų patruliavimo orlaivius, pirmenybę teikė JAV aviacijos ir kosmoso milžinės „Boeing“ produkcijai, o ne europietiškiems analogams. Tai jis vertina kaip signalą, kad šalis nenori atstumti JAV, nepaisant nesutarimų dėl Grenlandijos.

 

Paguodai JAV sąjungininkės turėtų prisiminti, kad egzistuoja ir daugybė atvirkštinio pobūdžio priklausomybės ryšių. Didelė dalis JAV federalinės valdžios sistemų veikia naudojant Vokietijos bendrovės SAP programinę įrangą. Be to, JAV įmonės, parduodančios produkciją užsienio vyriausybėms, dažnai priklauso nuo pasaulinių tiekimo grandinių. Kiekvieno naikintuvo F-35 galinę fiuzeliažo dalį Lankašyre gamina Didžiosios Britanijos ginkluotės gamintoja „BAE Systems“. Pažangiausi lustai, naudojami debesų kompiuterijoje, gaminami Taivano bendrovės TSMC gamyklose, pasitelkiant Nyderlandų įmonės ASML įrangą. JAV sąjungininkėms būtų naudinga sutelkti dėmesį į tai, kad jos taptų dar labiau nepakeičiamos.“ [1]

 

1. US and them. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513,  (Aug 22, 2026): 53, 54.

Western Europeans are keen to cut ties with America’s tech giants

Western European governments and institutions are aggressively pivoting away from American Big Tech to secure what leaders term "digital sovereignty". Driven by a desire to escape "technological vassalage" to Silicon Valley, the movement has accelerated rapidly following fears of data weaponization, extraterritorial U.S. laws like the CLOUD Act, and geopolitical friction.

Public sentiment mirrors this shift, as recent data shows nearly two-thirds of Europeans believe replacing American tech services is a good idea. The European Commission formalized this break by unveiling a massive "tech sovereignty package" designed to systematically dismantle the dominance of U.S. hyperscalers.

The Strategy to Wean Off U.S. Giants

The European Union’s approach targets the core pillars of the digital economy—cloud computing, workplace infrastructure, artificial intelligence, and semiconductors:

•           The "EuroStack" and Public Infrastructure: The European Parliament has passed resolutions favoring domestic alternatives through public procurement. As a direct signal, the European Parliament officially swapped Google for the French search engine Qwant as its default search tool.

•           Ditching Microsoft and Office Suites: Western European governments are systematically migrating away from U.S. office software. Thousands of French government employees have been ordered off Microsoft Teams and Zoom in favor of local, open-source software like LaSuite. Germany’s northern state of Schleswig-Holstein has aggressively purged U.S. software from its public administration, while the Netherlands and Switzerland are executing similar multi-year phase-outs.

•           The Sovereign Cloud Initiative: Seeking to protect public data, European states are refusing U.S. cloud infrastructure. Finland recently blocked its election data from moving to Amazon Web Services (AWS), and France awarded its critical Health Data Hub contract to French provider Scaleway instead of Microsoft Azure. [1, 2]

•           AI and Hardware Independence: To bypass American computing monopolies, Europe is funding homegrown champions. French AI firm Mistral AI recently saw its valuation cross $21 billion to build out a fully European AI infrastructure. Meanwhile, European Central Bank President Christine Lagarde has urgently called for rapid domestic data center expansion, warning that the U.S. currently controls 75% of global AI computing capacity compared to Europe's 5%.

Sector U.S. Dominance Level        European Alternative/Action

Cloud Market ~70% controlled by Amazon, Microsoft, Google Proposed Cloud & AI Development Act forcing domestic procurement.

Productivity Tools     Dominated by Microsoft 365 / Google Workspace         Shifting to local open-source suites like LaSuite and Euro-Office.

Search & Discovery Near-monopoly by Google Institutional switch to European alternatives like Qwant.

Artificial Intelligence U.S. hosts 75% of global AI compute capacity   Multi-billion dollar funding for Mistral AI and local sovereign data hubs.

Pushback and Reality Checks

Despite the political momentum, completely severing ties is highly controversial and complex:

•           The "Kill Switch" Dilemma: Tech groups note that completely replacing U.S. tech overnight is an economic impossibility. Roughly 80% of European corporate spending on enterprise software still flows directly to U.S. vendors.

•           Defense Sector Resistance: European defense and military officials are actively resisting the strict EU rules. They warn that rushing to block U.S. hyperscalers could compromise cybersecurity and impair coordination with NATO allies, given that American cloud systems are deeply embedded in cutting-edge military hardware like the F-35 fighter jets.

•           Startup Concerns: Many tech founders argue that isolationism will hurt Europe. Because the continent lags significantly in high-end semiconductor manufacturing (like Nvidia's latest chips), cutting ties could drive European tech startups to migrate to the U.S. to access superior computing power.

 

““Imiss nothing,” says Dirk Schrödter, the digitisation minister for the German state of Schleswig-Holstein. Over a video-call using OpenTalk, a German alternative to Microsoft’s Teams, he explains how in the past two years he has moved some 30,000 of the state’s civil servants from the American company’s collaboration and productivity tools to open-source alternatives. He has now begun the process of shifting staff from Windows to Linux, an open-source operating system. The move has attracted the attention of public officials elsewhere who are also keen to cut ties with America’s tech giants. “Every week we have questions from other states, other cities and governments inside and outside of Europe,” he says.

 

The growing interest in open-source software reflects a new geopolitical reality. America has long used its commercial prowess to hurt enemies, as when imposing sanctions on Iran and Russia. But now even allies worry that it could cut off their access to critical technologies—or at least threaten to during, say, a trade negotiation.

 

Governments abroad are examining the extent to which their ability to operate depends on American suppliers. Fears were stoked last May when Karim Khan, then the International Criminal Court’s chief prosecutor, lost access to his Microsoft email account after President Donald Trump brought sanctions against the court over its issuing of an arrest warrant for Binyamin Netanyahu, Israel’s prime minister. (Microsoft says it did not cut its service.) Another jolt came this June when Mr Trump forced Anthropic, an artificial-intelligence lab, to temporarily cut off access to its latest models in foreign countries. America’s allies also took note when it twice paused its supply of weapons to Ukraine last year.

 

American firms win a small share of the overall contracts tendered by governments abroad. But their products and services often underpin critical government functions. Various efforts are thus under way to reduce reliance on American suppliers and nurture domestic alternatives. In many cases, however, doing so will be enormously difficult.

 

Europe in particular has emerged as a centre for efforts to flush America Inc out of government supply chains. France’s national government is planning to ditch Teams and wants to move some computers to Linux. Local governments, including the cities of Reus in Spain and Aarhus in Denmark, have turned to European cloud providers such as Nextcloud and Hetzner, both from Germany. In June the European Commission unveiled a plan to boost the continent’s “technological sovereignty” that, among other things, aims to shift the processing of sensitive government data to such providers. Last year Spain cancelled an order for F-35 fighter jets, supplied by America’s Lockheed Martin. British politicians are urging the prime minister to implement a break clause in a contract between Palantir, an American technology firm, and the National Health Service.

 

The Economist’s estimates suggest that, at an aggregate level, American companies account for a modest share of public spending abroad. We calculate that, of the $25trn in sales generated last year by listed American companies, perhaps $500bn (or 2%) came from foreign governments. That is equivalent to roughly 7% of government procurement in OECD countries other than America, which account for an overwhelming majority of the spending.

 

Some countries are more dependent than others. Measured by the number of government contracts won by American firms last year, Australia (6% of contracts) and Britain (4%) are more reliant than France (2%) and Germany (1%), according to figures from TenderAlpha, a data provider (see chart).

 

Yet American firms play an outsize role in critical areas of government. We estimate that roughly two-fifths of the business that American companies generate from foreign governments is in information technology and defence. (Pharmaceuticals and medical equipment, purchased by public health systems around the world, make up another large chunk.)

 

Often that is because there are few alternatives. Alphabet, Amazon and Microsoft control two-thirds of the global cloud-computing market, according to Synergy Research, a firm of analysts. Forrester, another research group, reckons that American providers account for between seven and nine of the ten largest vendors for most segments of enterprise software.

 

Those substitutes that do exist are frequently inferior. Sometimes the loss is negligible: on OpenTalk users cannot send emojis flying across the screen. But other shortcomings are more serious. LibreOffice, the open-source productivity-software package for which many governments are opting, lacks the AI features offered by Microsoft—a weakness that will only become more pronounced as the technology advances. OVHcloud, a French cloud-computing provider that is Europe’s biggest such firm, generates about one-hundredth the revenue of Amazon Web Services, making it difficult to compete on price or keep up on innovation. Similarly, governments that want the most advanced air-defence system must turn to Lockheed and RTX, another American armsmaker, which together produce the Patriot.

 

Switching costs can be hefty, too. Lockheed supplies F-35s to governments from Norway to Belgium. Those countries could instead opt for a European jet, such as the Rafale or Typhoon, even if they are less advanced. But that would require a vast operational overhaul, including retraining pilots and support crews and replacing weapons inventories—a tough sell when huge sums have already been spent on Lockheed jets.

 

Or consider patient-record systems in hospitals. The hefty cost of swapping to a new vendor is partly why Norway’s parliament voted in June to keep using Epic, an American provider of health-care databases, despite dissatisfaction with the software among doctors.

 

The dependence of local companies on American suppliers further complicates matters. Roy Illsley of Omdia, another research firm, points out that much of the software OVHcloud runs on comes from VMware, which is owned by Broadcom, an American company.

 

Governments that do shun America’s suppliers risk irritating its tempestuous president, which could make the superpower an even less dependable ally. Pieter Wezeman of SIPRI, a think-tank, notes that in July Denmark plumped for maritime-patrol aircraft made by Boeing, an American aerospace giant, over European alternatives, which he reads as a signal that the country does not want to alienate America despite clashes over Greenland.

 

For consolation, America’s allies should remember that there are plenty of dependencies in the other direction. Much of America’s federal government runs on software provided by Germany’s SAP. And American firms selling to foreign governments often depend on global supply chains. The rear fuselage of every F-35 is built by BAE Systems, a British weapons manufacturer, in Lancashire. The most advanced chips used in cloud computing are made in facilities operated by TSMC, a Taiwanese manufacturer, using gear from ASML, a Dutch one. America’s allies might usefully focus on making themselves even more indispensable.” [1]

 

1. US and them. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513,  (Aug 22, 2026): 53, 54.

Kodėl visi nekenčia „Palantir“

„2016 m. amerikiečių programinės įrangos įmonė „PALANTIR“ sėkmingai padavė JAV armiją į teismą, kad laimėtų antrą šansą sudaryti sutartį. Po dešimtmečio bendrovės, kurią įkūrė CŽV rizikos kapitalo padalinys ir kuri pavadinta viską matančio akmens, pavaizduoto J. R. R. Tolkieno fantastiniame epe „Žiedų valdovas“, vardu, likimas pasikeitė. Verslas klesti (žr. diagramą). Per metus vidaus pajamos daugiau nei padvigubėjo ir 2026 m. antrąjį ketvirtį siekė 1,6 mlrd. USD. Amerikos vyriausybė sudaro du penktadalius jos pasaulinio verslo.

 

Nepaisant susirūpinimo, kad dirbtinis intelektas gali suvalgyti savo pietus, Amerikos įmonės mano, kad jų programinė įranga gali suteikti apsaugos sluoksnį jų neapdorotiems duomenims, privatumo skydą nuo tokių pažangių dirbtinio intelekto laboratorijų kaip „OpenAI“ ir „Anthropic“.

 

„Man sunku susidoroti su dabartiniu mūsų populiarumu“, – neseniai vykusiame pajamų skelbimo pokalbyje juokavo „Palantir“ generalinis direktorius Alexas Karpas. Jei ponas Karpas, kuris anksčiau dirbo „The Economist“ patronuojančios bendrovės valdyboje, jaučiasi per daug patogiai, jam tereikia pažvelgti anapus Atlanto.

 

Liepos mėnesį Prancūzijos ir Vokietijos saugumo vadovai paskelbė, kad „skaitmeninį pagrindą“, priklausantį nuo „Palantir“, pakeis europietiškomis alternatyvomis.

 

Didžiojoje Britanijoje, didžiausioje užsienio rinkoje ir šeštadalyje šalies darbuotojų, parlamento nariai paragino ministrą pirmininką Andy Burnhamą vasario mėnesį pasinaudoti nutraukimo sąlyga septynerių metų sutartyje su Nacionaline sveikatos tarnyba. „Palantir“ padavė į teismą Londono merą serą Sadiqą Khaną, nes šis blokavo susitarimą su Metropoliteno policija, teigdamas, kad buvo apeitas konkurencijos procesas.

 

Garsiausi kritikai sutelkia dėmesį į tai, kaip „Palantir“ technologijos padėjo prezidento Donaldo Trumpo administracijai sekti ir deportuoti migrantus, o Izraelio gynybos pajėgoms taikytis į Gazos gyventojus.

 

Liepos 30 d. sakytoje kalboje Robertas Jenrickas, populistinės dešiniųjų partijos „Reform UK“ parlamento narys, teigė, kad „Palantir“ „sumažino išrašymo vėlavimus 15 %“, tačiau ponas Burnhamas svarstė galimybę jį pašalinti iš NHS, nes „britų islamistai buvo nepatenkinti“.

 

Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į įmonės lobizmą: pirmoji Britanijos vyriausybės sutartis, pagal kurią pacientams buvo parinkti dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, buvo sudaryta COVID-19 pandemijos metu už simbolinį 1 svaro mokestį. (1,30 USD), po to, kai ji sužavėjo valstybės tarnautojus arbūzų kokteiliais. Žaliųjų partijos lyderis Zackas Polanski neteisingai pastebi, kad Louis Mosley, vadovaujantis „Palantir“ Britanijos padaliniui ir Europos būstinei, yra Oswaldo Mosley, 1930-ųjų fašistų lyderio, anūkas ir „reikalauja kiekvieną kartą, kai pasirodo per televiziją, vilkėti juodus marškinius“.

 

„Palantiro sutrikimo sindromas“, kaip neseniai savo viršelio straipsnyje pavadino žurnalas „Spectator“, nėra vienintelis paaiškinimas dėl neigiamos reakcijos į įmonę. Ji kartais perdėtai išreikšdavo savo programinės įrangos galimybes. Ir tai yra žaibolaidis platesniam nerimui dėl technologijų suvereniteto, rizikuojantis reakcija, kuri gali atimti iš Didžiosios Britanijos naudingą programinę įrangą.

 

Niekas nesutinka, kad pagrindinė Britanijos valstybės problema yra suskaidyti duomenys. Policija didžiąją laiko dalį skiria administravimui, o ne nusikaltimų tyrimui, prisijungdama prie dešimčių sistemų, kurių kiekviena turi savo prisijungimo duomenis. Nesurišti duomenys kainuoja gyvybes. Naujausioje oficialioje ataskaitoje apie Anglijos motinystės priežiūrą nustatyta, kad pacientai dažnai pasiklysta tarp paslaugų teikėjų dėl prastai integruotų technologijų, o darbuotojai avarinėse situacijose turi rašyti ant popieriaus skiaučių.

 

„Palantir“ gali padėti išspręsti tokias problemas. Jos inžinieriai paima didžiulius kiekius išsklaidytų duomenų ir sujungia juos į vieną tiesos šaltinį, su kuriuo gali bendrauti technologiškai neišmanantys darbuotojai.

 

Pavyzdžiui, ginkluotosios pajėgos naudoja „Palantir“ programinę įrangą, kad nustatytų, kuris lėktuvas yra arčiausiai kurio taikinio ir kiek jame yra šaudmenų, bei įvertintų karinę pasirengimą iki kiekvienos veržlės, varžto ir sraigto.

 

Bedfordšyre įmonės programinė įranga padėjo policijai peržiūrėti 62 % daugiau vaikų apsaugos incidentų per aštuonių dienų bandomąjį laikotarpį ir nuteisti Rumunijos nusikalstamą gaują, peržiūrėjusi apie 100 000 pranešimų – anksčiau tai būtų užtrukę mėnesius.

 

Reaguodamas į sero Sadiqo sprendimą blokuoti Metropoliteno policijos sutartį, Metropoliteno policijos komisaras seras Markas Rowley teigė, kad dėl prarasto produktyvumo pajėgos turės atleisti šimtus pirmosios linijos darbuotojų.

 

Per daug gerai, kad būtų tiesa?

 

Daugiausia dėmesio sulaukė 2023 m. laimėta sutartis sukurti tai, ką NHS pavadino savo federaline duomenų platforma (FDP). Tikimasi, kad per septynerius metus platforma kainuos 1,1 mlrd. svarų sterlingų, arba pakankamai, kad Anglijos NHS veiktų dvi dienas. Palantiro gerbėjai mano, kad tai labai gerai išleisti pinigai.

 

Ligoninių valdymo fondai gali naudoti programinę įrangą tiek administracinėms funkcijoms atlikti, tiek ir įrankiams valdyti. Ji gali pranešti, kai pacientas vėluoja atlikti vėžio gydymui reikalingus veiksmus, ir leisti darbuotojams planuoti susitikimus arba atnaujinti įrašus. Kai kurie fondai ir regioninės sveikatos priežiūros tarybos, pavyzdžiui, Didysis Mančesteris, jau gali tai ir dar daugiau daryti be „Palantiro“. Tačiau tai didžiulis atnaujinimas mažiau technologiškai išprususiems NHS padaliniams, kurie tik neseniai nustojo naudoti popierinius įrašus.

 

FDP taip pat leidžia skirtingoms NHS dalims, kurios naudoja skirtingas duomenų sistemas ir struktūras susieti.  Tomas Bartlettas, vadovavęs platformos kūrimą rėmusiai NHS komandai, labiausiai džiaugiasi tuo, kad ji leis skirtingoms sveikatos priežiūros sistemos dalims dalytis inovacijomis. Neseniai vykusiame hakatone jis stebėjo, kaip slaugytojas ir greitosios pagalbos medikas vos per dvi dienas sukūrė jų tarnybai reikalingo įrankio prototipą.

 

Jis taip pat mano, kad FDP padės NHS pasirengti dirbtinio intelekto (DI) diegimui: ši programinė įranga sukuria struktūrizuotą pagrindą, ant kurio gali veikti DI agentai ar programos.

 

Argumentai už tokios technologijos naudojimą siekiant padidinti produktyvumą lėšų stokojančiose viešosiose tarnybose yra svarūs. Vis dėlto „Palantir“ ir jos šalininkai šią poziciją silpnina, pervertindami programinės įrangos pasiekimus.

 

Interviu leidiniui „The Economist“ p. Mosley nurodo, kad maždaug 40 sveikatos priežiūros įstaigų (angl. *trusts*), naudojančių šią programinę įrangą stacionarinio gydymo grafikams sudaryti, atliko 110 000 papildomų operacijų; šie skaičiai paimti iš NHS informacinės suvestinės, skirtos FDP populiarinti. Tačiau įspūdingi skaičiai neatskleidė konkretaus programinės įrangos poveikio: juose atsispindėjo visos papildomos operacijos nuo 2020 m., įskaitant tas, kurios buvo atliktos siekiant sumažinti dėl pandemijos susidariusį atsilikimą. Liepos mėnesį Didžiosios Britanijos statistikos priežiūros tarnyba pareiškė pastabą NHS už tai, kad šie duomenys buvo pateikti be jokių išlygų. „Negalima teigti, kad 110 000 operacijų buvo atlikta vien dėl „Palantir“, – paklaustas apie šiuos skaičius, pripažįsta p. Mosley. Tačiau „bendros tendencijos požiūriu visiškai aišku, kad programinė įranga daro poveikį.“

 

P. Mosley skundžiasi, kad dauguma ūminio gydymo įstaigų prisijungė prie FDP, tačiau ja nesinaudoja, nes NHS to nereikalauja: „Tai savanorių, o ne šauktinių kariuomenė“, – sako jis. Vis dėlto likus keturioms dienoms iki p. Jenricko kalbos, analitinio centro „Health Foundation“ ataskaitoje nustatyta, kad įstaigos, naudojančios „Palantir“ pacientų išrašymo įrankį, vėlavimą mažino ne sparčiau nei tos, kurios jo nenaudojo. Be to, mažas naudojimo mastas nepaaiškina, kodėl Vakarų Londone veikianti „Chelsea and Westminster“ įstaiga, geriausiai naudojanti platformą laukiančiųjų sąrašams trumpinti, visgi susidūrė su sparčiau nei daugelyje kitų įstaigų augančiais sąrašais.

 

Panašaus rinkodaros ažiotažo pasitaiko ir gynybos srityje. Neseniai į atsargą išėjęs generolas leitenantas seras Tomas Copingeris-Symesas teigia, kad „Palantir“ yra pasaulinė lyderė, gebanti sudėtingas karines misijas paversti praktiškai pritaikomais duomenų srautais. Jį neramina tai, kaip rinkodara gali pateikti įmonę kaip „visapusiškų dirbtinio intelekto sprendimų bendrovę, o ne vieną tiekėją daug platesnėje tiekimo grandinėje“. Vyriausybė kartais kursto tą patį įspūdį.

 

Praėjusį rugsėjį paskelbta „strateginė partnerystė“ su Gynybos ministerija yra mažiau plati, nei skamba: „visiška fantazija“, – sako vienas buvęs pareigūnas, kurį skleidė vyriausybės patarėjai, manę, kad tai „atrodys gerai“.

 

Toks vyriausybės kurstomas pardavimų menas padėjo „Palantir“ atsidurti panikos dėl „technologijų suvereniteto“ centre – laisvai apibrėžtos, bet realios nuomonės, kad Didžioji Britanija nekontroliuoja svarbiausių technologijų tuo metu, kai Amerika nebėra tokia nuspėjama ir patikima sąjungininkė. Tačiau šiuo atžvilgiu daugelis su „Palantir“ susijusių rūpesčių yra klaidingi.

 

NHS neseniai atsiprašė, neatskleidusi, kad kai kurie „Palantir“ darbuotojai galės matyti atpažįstamus pacientų duomenis, o tai dar labiau padidino baimes dėl 2018 m. Debesijos įstatymo, kuris suteikia Amerikos vyriausybei teisę prašyti duomenų iš technologijų bendrovių net tada, kai duomenis talpina užsienio dukterinės įmonės.

 

Praktiškai atrodo mažai tikėtina, kad „Palantir“ būtų priversta atskleisti tokius duomenis: informacija lieka patikos fonde, kuris išlieka duomenų valdytoju. Inžinieriai neturi teisinio leidimo ar prieigos peržiūrėti pacientų duomenų antriniais tikslais.

 

Alternatyvos yra blogesnės

 

Kita baimė yra „pertraukos“ momentas, pavyzdžiui, kai Amerikos vyriausybė uždraudė ne amerikiečiams naudoti naujausius „Anthropic“ modelius.

 

Tačiau jei nerimaujate dėl priklausomybės nuo Amerikos technologijų gigantų, yra ir daugiau nerimą keliančių pavyzdžių. NHS pasikliauja „Microsoft“ el. paštu ir kitais ryšiais (pvz., „Microsoft Teams“), debesijos kompiuterija ir vis dažniau dirbtiniu intelektu: ji ką tik įsigijo 500 000 „Microsoft Copilot“ licencijų. Kita Amerikos technologijų gigantė „Oracle“ yra didžiausia jos pacientų įrašų tiekėja. „Palantir“ „net nepatektų į mano 100 labiausiai neraminamų dalykų sąrašą“, sako Benas Moore'as, iki praėjusių metų dirbęs Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus viešųjų pirkimų patarėju.

 

Plačiau žiūrint, ginčai dėl „Palantir“ atitraukia dėmesį nuo nepatogios tiesos: gerų britų ar kitų Europos šalių alternatyvų pirmaujančioms Amerikos technologijų įmonėms yra nedaug. Valstybė kai kuriuos dalykus gali padaryti pati. Praėjusiais metais Būsto ministerija pakeitė „Palantir“ sukurtą pabėgėlių paskirstymo sistemą savąja, taip sutaupydama „milijonus svarų sterlingų“ eksploatacinėms išlaidoms. Birželį Prancūzija paskelbė, kad vietos dirbtinio intelekto įmonė „ChapsVision“ perims sutartį su šalies vidaus saugumo tarnyba DGSI, tačiau tai įvyks ne anksčiau kaip 2028 m. Kitais atvejais šaliai vis tiek reikia amerikiečių tiekėjų.

 

Jei Didžioji Britanija pasinaudos FDP sutartyje numatyta jos nutraukimo sąlyga (kaip rekomendavo parlamentarų komitetas), bus beveik neįmanoma iki kitų metų vasario rasti konsorciumą, galintį pakeisti „Palantir“. „Visos kitos įmonės gerokai atsilieka“, – teigia p. Bartlettas. Pasak sero Tomo, dėl prastesnės technologijos gali žūti britų kariai. Jis pataria kolegoms, besižavintiems amerikietiškomis technologijomis, atsargiai vertinti pasiūlymus įsigyti visą technologinį paketą („full stack“). Tačiau „ar pirktume trečią pagal kokybę tanką vien todėl, kad jis – britiškas?“” [1]

 

1. Why everybody hates Palantir. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513,  (Aug 22, 2026): 17, 18.